Apie suyrantį idealizmą ir demokratijos būklę

Atgal į sąrašą

Teodoras Žukas

Apie suyrantį idealizmą ir demokratijos būklę

            Thomo Manno žodžiai, pasakyti 1918 m., besibaigiant, rodės, didžiausiai visų laikų politinei katastrofai, sklidini idealizmo, Vakarų pasaulyje įsigalėjusio tik pasibaigus Didžiajam karui. Panašus idealizmas vyravo ir 1815 m., kai po Napoleono karų sekusio Vienos kongreso didžiosios Europos imperijos sutarė nuo šiol gyventi taikoje. Rašoma, jog 1815 m., pasirašius galutinę Vienos kongreso taikos sutartį, Rusijos caras Aleksandras I-asis Britanijos užsienio reikalų ministrui lordui Castlereagh į ausį pašnabždėjo: Il commence lage d’or (pranc.„Dabar prasideda aukso amžius“). Nors aukso amžius neatėjo, visą XIX a. Europa išliko, palyginus, stabili. Be kelių reikšmingų pertrūkių – Krymo karo ir Vokietijos suvienijimo karų – Europoje patrankos tylėjo.

            Ir visgi, kaip parodė istorija, ši tyla brandino didžiausią civilizacijos siaubą. 1914 m. kilo karas, kuriam prasidėjus, kaip „Užburtame kalne“ rašo T. Mannas: pasidarė tiek daug visko, kad ir ligi šiol tebesidaro”.[1]

            Viena vertus, Didysis karas sukūrė Gertrūdos Stein nulipdytą ir Hemingvėjaus išpopuliarintą prarastosios kartos sąvoką. Kita vertus, po karo, nusinešusio 10 mln. gyvybių ir parodžiusio, koks negailestingas gali būti žmogus, europiečius užplūdo idealizmas. Idealizmas, skelbęs, jog karas pakeitė žmogų. Kad tai, kas įvyko Somoje, Verdene ir Flandrijos laukuose, nebegali pasikartoti ir nebepasikartos.

            Žvelgiant retrospektyviai, šiandien lengva naiviai vertinti šį idealizmą, tikėjimą žmogaus ir žmonijos pažanga, kuriuo Europa apsikrėtė po taikos Kompjeno miške ir derybų Versalyje. Vienok šios nuotaikos nebuvo be pagrindo. Griūvančios imperijos, kardinali žmogaus teisių plėtra, Vokietijos, kaip manyta, sutramdymas, besiplečianti demokratinė bendruomenė, Versalio taika bei pagaliau sukurta supranacionalinė institucija – Tautų Lyga, – reguliuosianti tarptautinę politiką bei užtikrinsianti taiką.

            Lietuvos šis idealizmas taip pat neaplenkė. Ilgą laiką buvusi didžiųjų galių nesutarimų objektu, per kurią marširavo tiek caro, tiek kaizerio kariai, Lietuva po daugiau nei amžiaus pertraukos vėl sukūrė valstybę. Ir spurtavo neblogai. 1918-1920 m., atlaikius bermontininkus, lenkus ir fragmentiškus Sovietų Rusijos puolimus, Steigiamasis Seimas padėjo teisinius modernios valstybės pamatus. Prancūzijos pavyzdžiu sukurta 1922 m. Konstitucija, žemės reforma, įtvirtintas litas, susigrąžintas Klaipėdos kraštas, Lietuvos žemės ūkio produkcija papildė Europos rinkas (juk sakoma, kad danai lietuvišką mėsą tiesiog įsimylėję buvo). O svarbiausia – Lietuvos kultūra ėmė vytis Vakarų Europą: Kauno rašytojai, poetai, filosofai, dailininkai, Lietuvos universiteto bendruomenė. Skaitant apie kuopas šios kartos žmonių, tiek tarpukario Lietuvoje, tiek vėliau egzode, savaime imi galvoti, kokia rimta valstybė tai būtų buvusi, jei istorija būtų susiklosčiusi kitaip.

            Nors 1926 m. Lietuva nusisuko nuo demokratijos, tačiau kultūrinė, politinė, ekonominė ir tapatybinė valstybės raida nesustojo. Tiesa, dėl tvirtos rankos režimo ši raida tapo kiek suvulgarinta sutautinta. 

            Šiandien būdami demokratinio, laisvojo pasaulio dalimi, regis, dar nerandame vieningo naratyvo, kaip turėtume žvelgti į Smetonos Lietuvą. Visgi istorinis kontekstas turėtų duoti kelis atsakymus. Vienintelė Čekoslovakija, tarp visų naujų Centrinės ir Rytų Europos šalių, tarpukariu išliko demokratinė. Lietuvos nusisukimas nuo demokratijos buvo ne fenomenas, o regioninė tendencija. Tai savaime diktuoja kiek tolerantiškiau žiūrėti į laikmetyje vyravusią Lietuvos vidaus politikos situaciją.

            Esminis momentas – Lietuva tarpukariu sukūrė tvirtą valstybę bei užaugino kartą žmonių, kurie jautė atsakomybę už šią šalį. Nors 1939-1940 m. apsuptidviejų tironijų buvome politiniame Catch 22, tačiau partizaninis karas parodė, kad Lietuvos idėja yra ir bus gyva. Liūto dalis partizaninio judėjimo narių buvo tarpukario Lietuvoje užaugintižmonės, kurie ir padėjo tiek idėjinį, tiek juridinį pagrindą Antrajai Respublikai.

            Galime eilinį sykį mąstant apie mūsų istoriją verkšnoti, kad Pirmoji Respublika išsilaikė tiek, kiek išsilaikė, tačiau pats faktas, kad ta valstybė buvo, jau yra Apvaizdos dovana.

            Paprasčiausia iliustracija. Pasižiūrėkime, kaip šiandien sekasi šalims, kurios tarpukariu nesukūrė valstybės (arba sukūrė labai trumpam): Ukrainai, Baltarusijai, Moldovai. Viena jau ketvirtus metus kariauja karą, kita – virš dvidešimt metų valdoma bulvių diktatoriaus, o dar kita – pilka, fragmentuota ir neatrandanti savęs.

            Gija tarp Kauno Lietuvos, partizanų Lietuvos ir šiandienos Respublikos (su Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, Helsinkio grupe bei Sąjūdžiu tame tarpe) – nepaneigiama. Atitinkamai, už tai, kad šiandien už prieinamą kainą galime per kelias valandas atsirasti Luvre, Vestminsteryje ar Šv. Morkaus aikštėje, turėtume būti dėkingi visų aukščiau išvardintų kartų vizionieriams.

***

            Siekiant, kad šis rašinys turėtų bent kažkokią vertę, privalu pažvelgti į mūsų dienas. Epochos, kurioje gyvename, apie kurią mąstome ir kalbame, pradžia turėtume laikyti 1991 m. Data, kai griuvo Reagan’o, Thathcher ir Jono Pauliaus II bei dainuojančių revoliucijų išklibinta ir ekonominio neefektyvumo diskredituota blogio imperija. Metai, žymintys trečiosios demokratizacijos bangos pradžią, kai griuvus sovietiniam lageriui ėmė rastis (ir atgimti) šalys, pusę amžiaus buvusios uzurpuotos Kremliaus. Francis Fukuyama 1992 m. paskelbė istorijos pabaigos idėją – tezę, jog demokratija triumfavo ir tik laiko klausimas, kada demokratija įsivešės visuose pasaulio kraštuose. Kartu, Fukuyamos tvirtinimu, karas, kaip Clausewitzo nukaldintas politikos pratęsimas kitomis priemonėmis, su laiku išnyks.

            Nori nenori, tačiau tekste jau aptartos 1815 m. ir 1914 m. datos turi daug bendro su 1991 m. Tai kertiniai istoriniai lūžiai, kai iš esmės pasikeitė pasaulio tvarka, kai pradėta tikėti naujo ir unikalaus laikotarpio atsiradimu. Kaip 1815 m. ir 1914 m., taip ir paskutiniame XX a. dešimtmetyje vyravęs idealizmas buvo ne be pagrindo. JAV stipriausia pasaulio ekonomika, didžiausia globali karinė galybė – mėgavosi hegemonija, nematyta nuo geriausių Romos imperijos laikų. JAV demokratiniu pavyzdžiu per kelis metus įvairiuose regionuose atsirado per keliasdešimt naujų demokratijų. Netgi Rusija, istorijoje niekuomet neturėjusi netgi trumpiausių demokratinių tarpsnių, rodės, taip pat suko vesternizacijos kryptimi. Kariniai konfliktai, su Balkanų, Čečėnijos ir kelių Afrikos valstybių išimtimi, atrodė, esą pilka, neatmenama praeitis.

            Vėlgi, jeigu 1815 m., 1914 m. ir 1991 m. datos panašios bendrai vyravusia naujojo pasaulio vizija, tai, neabejotinai, visos jos yra ir žmonijos klaidos žymė. Klaidingo įsitikinimo, kad šis naujai kuriamas pasaulis yra kitoks, geresnis; kad žmogus galų gale išmoko istorijos pamokas.

            Turbūt 2001 m. Rugsėjo 11-ąją galima įvardinti viena iš stabų saulėlydžio datų. Ji nepaprastai simboliškai žymėjo faktą: yra žmonių, kurie iš esmės nepritaria Vakarų way of life. Kiti XXI a. pradžios reiškiniai – pasaulinė finansų krizė, Rusijos agresyvi užsienio politika, Europos gatvėse įsivyravęs terorizmas, Europos Unijos fragmentacija – tik pagrindė egzistuojančią tikrovę, jog aukso amžiaus tebelaukiame.

            Lietuva visų šių įvykių sūkuryje pasiekė nemažai: konsolidavo demokratiją, pilnai integravosi į dvi esmines Vakarų pasaulio struktūras (ES ir NATO); ekonomika, nors ir banguota, tačiau bendras valstybės gerovės lygis kiekvienais metais kyla.

            Nors, regis, visa tai turėtų teikti blaivaus idealizmo, tačiau buvimas pasaulio dalimi ir globalių tendencijų matymas nuteikia atvirkščiai.

            Labiau sutikčiau su teze, jog po truputi kaupiasi pilki debesys, o aušros ir saulės dar teks palaukti. Ryškiausiai matomas neraminantis reiškinys – tai demokratijos marginalizacija, nusivylimas ja, mąstymas apie alternatyvius valdymo būdus. Norėtųsi manyti, kad tai hiperbolė, spalvų sutirštinimas ar akademikų išsigalvojimai, tačiau pavojingų tendencijų matyti visur – ir Vakaruose, ir Lietuvoje.

            Vienas nutikimas. Praėjusių metų rudenį keliavau po Belgiją. Kadangi sesėgyvena ir dirba senojoje Flandrijos sostinėje – Antverpene, – nutariau aplankyti didžiąsias Schoonselhofo kapines, esančias Antverpeno priemiestyje. Ten gausu žymių belgų kapų, nemažas kapinių fragmentas skirtas žydų kapams, o, kas domino labiausiai, tai – tūkstančiai Pirmojo pasaulinio karo aukų kapų. Turiu simpatiją šiam istoriniam periodui. Jeigu tik yra galimybę, visuomet skiriu laiko aplankyti masines šio karo kapavietes – milžiniškas, preciziškai prižiūrėtas pievas, nusagstytas tūkstančiais baltų kryžių. Mėgstu ramiai pasivaikščioti, paskaityti kritusių karių vardus, jų likimus, jautrius užrašus ant kryžių; atliekant šią kontempliaciją, sau mintyse padeklamuoju kultinį Didžiojo karo eilėraštį – Johnno McCrae In Flanders Fields.Tai padeda kiek gyviau ir sentimentaliau prisiliesti prie šio Vakarų pasaulio saulėlydį žymėjusio istorinio tarpsnio.

            Atlikusšią savotišką meditaciją turėjau grįžti į miesto centrą. Atėjus iki tramvajaus stotelės, nebuvau įsitikinęs, kuris tramvajus mane nugabens iki Antverpeno senamiesčio. Kartu stotelėje belaukusio maždaug mano amžiaus jaunuolio angliškai paklausiau, kurio numerio tramvajus padės man pasiekti kelionės tikslą. Jaunuolis (jo vardo, deja, neprisimenu), suteikęs man reikiamą informaciją, pradėjo klausti, iš kur esu, kokiu tikslu viešiu jo mieste ir t.t. Atsimenu, šviesiaplaukis antverpenietis pasirodė malonus, o ir važiuoti jam reikėjo tuo pačiu tramvajumi kaip ir man, todėl kelionę tęsėme drauge. Įšsikalbėjus apie orą, studijas, futbolą ir dar neprisimenu ką, kalba nukrypo link politikos. Tradiciškai, kalbant su belgais, populiariausia politikos diskusijų tema – tai įtampos tarp Flandrijos ir Volonijos (galimybė abiem regionams atsiskirti ir sukurti savo valstybę).

            Toliau bekalbant apie bendrą situaciją Europoje, mano kelionės bičiulis tarsi tarp kitko ištarė šokiruojančią mintį: anot jo, demokratija yra nebeveiksni, atgyvenusi, negalinti pasiūlyti efektyvių sprendimų esminėms mūsų dienų problemoms spręsti. Labai vaizdžiai prisimenu, jog flandras pradėjo kalbėti apie Kinijos valstybinį modelį, kaip iš tiesų pasiteisinantį ir veiksmingą. Tiesa sakant, buvau kiek priblokštas. Niekada neteko savo amžiausžmogui įrodinėti demokratijos pranašumų prieš alternatyvias valdymo formas. Turbūt galėjau grynai faktologiškai palyginti Vakarų Europos valstybių ekonomikos lygį su kitų, nedemokratinių valstybių išsivystymo lygiu; arba net paminėti paprasčiausią laimės indeksą – faktą, jog Vakarų Europoje gyvena vieni laimingiausių žmonių pasaulyje. Toliau mandagiai šnekučiavomės, kol atėjo laikas išlipti skirtingose stotelėse.

            Šios situacijos išvada galėtų būti tokia: demokratija – tai, kas dar visai neseniai atrodė kaip savaime suprantamas gėris ir kartu saugotinas dalykas, šiandien jau yra diskusijų objektas. Sakysite, jog iš vieno žmogaus nuomonės daryti kažkokią išvadą būtų skubota ir nemoksliška. Galbūt. Visgi čia labiau noriu pabrėžti nuotaiką, vyraujančią mano kartos žmonių aplinkoje. 

            Skaitytojas turbūt galėtų sakyti, jog tokios nuotaikos Vakarų Europoje stebinti neturėtų. Juk geras gyvenimas išlepina, todėl pradedama ieškoti kažin kokių egzotiškų eksperimentų. Galimas daiktas.

            Vienok ir Lietuvoje panašių kalbų jau ima rastis.

            Sąjūdžio 30-mečio proga Seime buvo surengtas iškilmingas posėdis. Į tribūną pasveikinti susirinkusiųjų buvo pakviestas vienas išsilavinęs jaunuolis. Tai, kas turėjo būti sveikinimo kalba Sąjūdžio jubiliejaus proga, tapo Lietuvos apraudojimu.

            Apokalipsės ir armagedono nuotaika, pareiškimai, kad lietuvių tauta yra apsinuodijusi globalios Lietuvos idėja, o iš esmės mūsų tauta jau yra mirusi ir tik ant jos kapo užrašyta Tėvynė.

Bendra kalbos tezė tokia: Antroji Respublika nepavyko. Lietuva, aklai sekdama Briuselio ir Vašingtono direktyvomis, nuėjo šunkeliais, atsisakė tautinės valstybės idėjos ir taip toliau.

            Be visų šių demagogiškų tauškalų, jaunuolis Seimo tribūnoje išsakė iš tiesų skandalingą pareiškimą: „partijos ir rinkimai galėjo tapti irklais, tačiau tapo kastuvais Lietuvos valstybei.

            Nei daugiau, nei mažiau. Ne kas kitas kaltas dėl neva vykstančio Lietuvos susinaikinimo, o partijos ir rinkimai. Nereikia būti politologu, idant suprastum, jog partijos ir rinkimai yra du svarbiausi demokratinio valdymo komponentai.

            Kalba buvo palydėta audringais plojimais, o Facebookejaunuolio pareiškimai  susilaukė itin gausaus palaikymo. Pensininkai, studentai ir tautiniai intelektualai dalinosi šia kalba, reikšdami paramą ir pritarimą savotiškam Lietuvos ir demokratijos mirties liudijimui.

            Štai ir priėjome prie esmės. Nusivylimo demokratija tendencijos matyti ir Vakaruose, ir Lietuvoje. Ji yra tapusi atpirkimo ožiu daugeliui kasdienių šiandienos problemų. Kadaise buvusi siekiamybe, šiandien ji tampa kaltininke.

            Ligos gydymas prasideda nuo jos diagnozavimo, todėl siekiant reabilituoti demokratiją, reikia konstatuoti nusivylimo ja priežastis.

            Viena vertus, Lietuvoje galima kalbėti apie ekonominius šio nusivylimo motyvus. Nors ir tolydžio ekonomiškai augdami, vis nesugebame prisivyti netgi Europos šalių vidutiniokių. O viso šio lėkimo ir augimo Lietuvoje nejaučia eilinis pilietis: pensininkas, provincijoje dirbantis mokytojas ar bažnytkaimio bibliotekininkė.

            Europoješį nusivylimą augina pastaraisiais metais išplitęs masinės imigracijos reiškinys, Europos sostinėse įsigalėjęs terorizmas, Europos Unijos institucinio efektyvumo trūkumas, sprendžiant minėtas ir kitas problemas.

            Kartušį skepsį demokratijos atžvilgiu neabejotinai pagilino pastarųjų dešimtmečių neatsakingi Vakarų tarptautinės politikos veiksmai: intervencija ir siekis (nesėkmingas) nuo nulio sukurti demokratiją Irake; Arabų pavasario metu vykusios intervencijos, kuriomis taipogi klaidingai siekta diegti demokratijas Arabų valstybėse.

            Visgi tai neįtikina. Netgi ekonominis gerbūvis negarantuoja to, jog į demokratinę santvarką nebus nukreipiamos piliečių ir politikų strėlės. Kitaip tariant, racionalus supratimas, kad demokratijoje gyventi man, mano tėvams ir mano vaikams yra finansiškai saugiau, savaime nereiškia bekompromisį palaikymądemokratijos atžvilgiu.

            Regis, arčiau esminio problemos šaltinio yra demokratijos, kaip idėjos, išsikvėpimas. Stoka tikėjimo, kad tai, dėl ko dar 1945 m. Europoje masiškai liejosi kraujas, yra vertybėper se. Kartu tikėjimo civilizacijos pranašumu prieš barbarybę. Įsitikinimo, jog demokratija, garantuojanti visapusišką žmogaus laisvę, yra vienintelė santvarka, kur žmogus tampa Žmogumi; kur išpildomos ne tik pagrindinės gyvuliškos egzistencijos sąlygos – išlikimas, maitinimasis ir dauginimasis, – tačiau ir DieviškosiosŽmogaus buvimo sąlygos: tikėjimo, sąžinės, žodžio, kūrybos laisvės bei asmens orumas.

            Besąlygiškas žmogaus proto iškėlimas, nuvertinant idėjinius, vertybinius aspektus, taip pat yra vienas iš demokratijos ligos židinių. Be paprasčiausio išskaičiavimo, kad gyventi kartu ir demokratiškai apsimoka, valstybei, tautai, žmonėms, bendruomenei šiandien reikia vienijančios idėjos: pasakojimo, naratyvo, didžiųjų asmenybių idealo. Ne bekompromisio pasitikėjimo žmogaus racionalumu, ekonominiais išskaičiavimais bei technokratine politika, o valstybę ir civilizaciją telkiančio idėjinio ateities vaizdinio.

            Stefanas Zweigas „Vakarykščiame pasaulyje”, post factumapmąstydamas 1914 m. prasidėjusią Vakarų politinę apokalipsę, rašė: „Bet tas palaimingas ir patiklus tikėjimas protu – kad jis paskutinę akimirką užkirs kelią beprotybeibuvo vienintelė mūsų kaltė”.[2]

            Šiandien šie žodžiai turėtų prabudinti Europą ir Lietuvą.