Nidos sąsiuviniai 2005/I

2004 metų Thomo Manno vasaros festivalis Nidoje nuo visos virtinės ankstesnių skyrėsi savo tema. Ji nebuvo tiesiogiai susijusi su namelio Šeimininko gyvenimu. Manau, kad taip yra gerai. Thomo Manno kultūros centras, festivalio rengėjas, turėtų būti suprantamas ne kaip šio didžio rašytojo adoracijos, bet kaip tarptautinio kultūros žmonių dialogo vieta.
Temą 2004 metų festivaliui padiktavo mūsų gyvenamoji istorija. „Mes Europoje ir Europa mumyse“ – vargu bau būta svarbesnio klausimo ir „senajai“ ir „naujajai“ Europai, praėjus vos dviem mėnesiams nuo istorinio Europos Sąjungos išsiplėtimo. Šiandien, praėjus jau visiems metams, matome, kad šio klausimo aktualumas ne tik ne menkėja, bet net didėja.
Man regisi, kad tai ne šiaip sau “klausimas” – manau, kad ši plėtra pirmiausia yra iššūkis, kurį privalome visi suvokti, jei norime, kad mes ir mūsų vaikai gyventų daugiau ar mažiau ramiuose, saugiuose ir nesantarvės nedraskomuose vieningos Europos namuose. Tik paviršutiniškai žvelgiant galima manyti, kad susivienijimas jau įvykęs. Kelerius metus trukęs derybų periodas nustūmė į šalį gilesniuosius ir, žvelgiant plačiau, esmingesniuosius dalykus, dvasios ir mentalitetų skirtingumus, kurių darnus sugyvenimas pasiekiamas ne derybomis, o tik bendraujant ir kalbantis.
Tokį pašnekesį ir pasiūlė Thomo Manno vasaros festivalis. “Žodžio” programoje girdėjome trijų šalių – Lenkijos, Vokietijos ir Lietuvos – intelektualinio elito atstovų pasisakymus festivalio tema.
Tačiau pasakytas žodis nėra toks tvarus, kaip rašytinis. Manydami, kad pašnekesiai, vykstą po Thomo Manno namelio stogu, gali būti įdomūs bei naudingi ir platesniam ratui, dėl vienos ar kitos priežasties negalėjusiam juose dalyvauti ar norinčiam atidžiau įsigilinti į kalbėtojų dėstytas mintis, nusprendėme juos išleisti. Almanache spausdinami Karl Schlögel, Adam Krzeminski, Nerijos Putinaitės pranešimai.
Todėl skaitytojas ir laiko rankoje šį pirmąjį numerį “Nidos sąsiuvinių” , kurių, tikimės, nuo šiol bus ir daugiau.

Antanas Gailius
Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkas

(Viršelio dailininkas J.Jacovskis, I Nr. viršelio nuotrauka V.Strauko)

Nidos sąsiuviniai 2006/II

Minint Thomo Manno mirties 50 metines, IX Thomo Manno vasaros festivalio tema buvo pasirinkta rašytojo ir visuomenės, apskritai intelektualo atsakomybės problema. Šie klausimai, itin rūpėję Nidos namelio Šeimininkui, tebėra ar turėtų būti aktualūs ir mūsų dienomis. Kokia yra intelektualo, mąstytojo ar kūrėjo atsakomybė, kam jis atsakingas ir kokios jo atsakomybės ribos? Apie tai 2005 m. liepos mėnesį Nidoje kalbėjo rašytojas ir leidėjas Michael Krüger, istorikė Helga Grebing, kino režisierius Krzysztof Zanussi ir filosofas Mantas Adomėnas. Tikėdamiesi, kad šie tekstai turi ir išliekamąją vertę, ir tęsdami prieš metus pradėtą “Nidos sąsiuvinių” projektą, lietuvių ir vokiečių kalbomis skelbiame juos šiame antrajame almanacho numeryje.

Antanas Gailius
Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkas

(Viršelio dailininkas J.Jacovskis, II Nr. viršelio nuotrauka K.Mizgirio)

Nidos sąsiuviniai 2007/III

Kultūros kraštovaizdžiai.

Miestai po lūžio: Gdanskas, Kaliningradas, Klaipėda

Švęsdami dešimtąjį Thomo Manno festivalį, pradėjome naują temų ciklą. Suvokdami save kaip regioninį kultūros centrą, esame įsitikinę, kad pirmiausiai mūsų dėmesys turėtų būti skiriamas Baltijos jūros kraštams. Todėl ir 2006 metų tema pasirininkome tris miestus, kurie mūsiškiame Europos pakraštyje - ir net apskritai Europoje - galbūt ryškiausiai byloja apie didžiuosius istorijos sukrėtimus, kuriuos XX šimtmetyje patyrė žmonija. Tai miestai, per vieną šimtmetį keliskart ėję iš rankų į rankas, miestai, dėl kurių konfliktuota ir žutbūtinai kovota, miestai, kurių šiandieniniai gyventojai savo šaknimis tiesiogiai nėra su jais susiję, todėl jų santykis su gautuoju istorijos paveldu nėra naturalūs.
Kita vertus, kiekvieno šių trijų miestų istorija ir dabartis yra perdėm savita, todėl juose kylančios tapatumo problemos ir šių problemų sprendimo būdai nėra ir negali būti vienodi.
Pagaliau šie trys, šiandien Lenkijai, Rusijai ir Lietuvai priklausantys miestai, tegu ir skirtingu mastu, yra niekaip neatskiriami nuo Vokietijos kultūrinės atminties, nuo kultūrinės atminties to krašto, su kuriuo jie buvo ištisus šimtmečius susiję.
Festivalio žodžio programoje mėginome apie visa tai kalbėti. Be abejo, tai nebuvo mokslinė konferencija. Nei ketinome, nei būtume įstengę aprėpti visų tokios temos aspektų. Tiesiog pakvietėme pašnekesiui, kad jauki Thomo Manno namelio pastogė tam yra itin tinkama.
Norėjome, kad šis pašnekesys būtų viltingas. Juk viltinga jau vien tai, kad lenkų, rusų, vokiečių ir lietuvių diskusija tokiomis delikačiomis temomis apskritai pasirodė įmanoma.
Šiame "Nidos sąsiuvinių" numeryje ir pateikiame tų pašnekesių medžiagą, dėkodami autoriams, sutikusiems dalyvauti mūsų žodžio programoje.

Antanas Gailius
Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkas

Frido Mann
Thomo Manno VASARNAMIS

Pranešimas, skaitytas 2006 m. liepos 16 d. Thomo Manno memorialiniame muziejuje, Nidoje, X tarptautinio Thomo Manno festivalio, vykusio Nidoje 2006 m. liepos 15-22 d., metu

 Mano ponios ir ponai, lygiai prieš 76-erius metus, 1930 metų liepos 16 dieną, Thomo Manno šeima įsikėlė į Nidoje pastatytą vasarnamį, kuris liaudyje greitai buvo pramintas dėdės Tomo trobele. Iš pradžių mano senelis už gautą Nobelio premiją vietoj Bad Tölz parduoto vasarnamio norėjo nusipirkti naują namuką kur nors kitur, prie Baltijos jūros. 1929 metų vasarą jis apsilankė Seebad Rauschen, bet toji perpildyta ir prašmatni vieta jam visai nepatiko, todėl jis leidosi perkalbamas Lietuvos garbės konsulo Karaliaučiuje aplankyti Nidos gyvenvietę Kuršių nerijoje. Thomas Mannas su savo žmona Katia apsistojo senuose Nidos svečių namuose "Blode". Jį taip stipriai ir taip staiga užbūrė vandens saklaujamas žemės lopinėlis Kuršių nerijoje, kad jis spontaniškai apsisprendė kur nors Nidoje, po sušiauštomis pušimis, virš marių, pasistatyti nediduką vasarnamį. Šį labiausiai į šiaurę nutolusį Rytų Prūsijos iškyšulį savo drobėse vaizdavo daugelis didžiųjų XX amžiaus Vokietijos ekspresionistų, impresionistų ir realistų. Kas kartą pabuvojo Kuršių nerijoje, to niekada daugiau nebepaleido kvapą gniaužiantis Baltijos jūros ir Kuršių marių kopų landšaftas su senoviniais žvejų namukais, o ypač jų spalvų derinys: sodri raudonai ruda ir švytinti Nidos mėlio spalva, kurios tapo dominuojančiomis ekspresionistinėje spalvų paletėje. Tačiau mano senelis buvo ne dailininkas, kaip dauguma čia apsigyvenusių menininkų, beje, jis ne taip jau ir daug su jais bendravo. Jis buvo rašytojas, o širdyje dar ir muzikantas, - ir vien jau tai paskatino jo pasirinkimą. Tačiau buvo ir dar kai kas. Šimtą kilometrų besidriekianti tik vos trijų kilometrų pločio Nerija prie Baltijos jūros yra pačioje šiauriausioje Europos dalyje, tačiau tenykštis šviesos žaismas, spalvų prisodrintas peizažas, į pinijas panašios pušys, per dienas siūbuojančios po beveik viduržemiško mėlio dangumi, Šiaurės Europai neįprastos neįtikėtinai šviesios naktys ir tirštai žvaigždžių nusėtas dangus neišvengiamai verčia manyti, - ir Thomas Mannas nebuvo pirmasis, taip parašęs apie Kuršių neriją, pirmasis buvo Vilhelmas von Humboldtas, - kad Neringą reikėtų suvokti kaip Italiją, "jei tik moki matyti širdimi". Pasirinkdamas šią vietovę, Thomas Mannas verčia mus paslaptingai, galbūt ne visai sąmoningai, galvoti apie Pietus, apie egzotiką, kuri dėl jo  motinos Julijos vyro Bruhns da Silvos braziliškos kilmės taip pat teka ir Thomo Manno gyslomis. Naujai pastatytame name Manno šeima gyveno tik tris vasaras, o naciams paėmus valdžią Vokietijoje, ji išsikraustė visiems laikams. Iki pat to laiko, kai Lietuva buvo išvaduota iš ilgalaikės įvairių tautų okupacijos, namas išgyveno labai permainingą ir audringą laikotarpį. Šešiasdešimtųjų pradžioje jį atkakliai ir išmaningai nuo sugriuvimo saugojo Lietuvos intelektualai, naudojo namą kaip memorialinį muziejų ir biblioteką bei jį prižiūrėjo. Kai mūsų šeima, iš dėkingumo iniciatyviems ir drąsiems lietuviams už namo išgelbėjimą vienareikšmiškai atsisakė pretenzijų į konfiskuotą namą, Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, Klaipėdos universitetas ir Neringos komunalinė įmonė 1995/96 metais name, jį sanavus su Federalinės Vokietijos Respublikos finasine parama, įrengė muziejų ir kultūros centrą. Pirmasis dešimties dienų muzikos festivalis, skirtas rašytojui pagerbti, įvyko 1997 metų liepos 16 dieną, namo "gimimo dieną". Nuo to laiko šis festivalis yra organizuojamas kasmet ir kaskart taip pat imponuojančiai ir dosniai, su vis didesniu atgarsiu plačiojoje visuomenėje. Aš pats namą pamačiau tik tais metais, kai įvyko pirmojo festivalio atidarymas. Pirmasis šeimos narys, aplankęs namą po karo ir anksčiau už mane, buvo mano sūnus Štefanas, netrukus jame pabuvojo mano teta Elizabetė Mann - Borgezė. Aš kuo puikiausiai atsimenu, kaip mano tėvas Michaelis, būdamas tremtyje Amerikoje, mums, vaikams, vėl ir vėl susižavėjęs pasakodavo savo prisiminimus iš Kuršių nerijos laikų, nuo kurių praėjo jau visas tuzinas metų. Kadangi aš pats, praėjus aštuoneriems metams po to, kai mano šeima paskutinį kartą buvo Nidoje, gimiau tremtyje Kalifornijoje ir neturėjau galimybės pagyventi čia, norėčiau Jums šiandien pacituoti savo paties parinktas ištraukas iš tyrinėjimų, kurias viename "Marbacher Magazine" numeryje raštu išdėstė mano draugas iš Šveicarijos Thomas Specheris, Ciūricho Thomo Manno archyvo vadovas.
        Pradžioje aš pateiksiu keletą duomenų apie šeimos šiokiadienius name 1930 - 1932-ųjų vasarų mėnesiais. Deja, mes neturime tų metų Thomo Manno dienoraščių, kuriuos jis sudegino 1945 - aisiais, būdamas tremtyje Amerikoje. Tačiau iš daugelio pasakojimų, taip pat ir jo paties, mes žinome, kad jis ir Nidoje gyveno pagal įprastą, beveik nepakeistą, dienotvarkę. Vadinasi, buvimas čia jam nebuvo tikrosios atostogos. Tęsėsi disciplinuotas, vien tik į darbą orientuotas gyvenimas. Šeima privalėjo į tai griežtai atsižvelgti. Mannų šeimoje galiojo toks gamtos įstatymas: tėvo trukdyti negalima. Nei kai jis dirba, nei kai prigula popiečio miego. Prieš pusryčius jis trumpam išeidavo pasivaikščioti po mišką. Tada keletą valandų rašydavo savo mansardoje, iš kurios mėgaudavosi "garsiuoju idilišku" vaizdu į marias, siekiančiu iki pat Rytų Prūsijos sienos. Daugiausia jis rašė "Juozapo istorijas", kuriose galima rasti ir pustomo Nidos smėlio. Nuo vienuoliktos iki dvyliktos jis, punktualiai, panašiai kaip filosofas Kantas, laikydamasis savo dienotvarkės Karaliaučiuje, keliaudavo paskui savo šeimą prie jūros ir tęsdavo darbą, sėdėdamas pintoje paplūdimio kėdėje. "Paplūdimio komforto nėra, bet mes turime pintą paplūdimio kėdę, o visi kiti mūsų svečiai statosi užuovėjas iš smėlio", - rašė jis 1931 - aisiais veikale "Mano vasarnamis". Iš tikrųjų pirmoji pinta paplūdimio kėdė į šalį atkeliavo su Thomu Mannu. Ligi šiolei jos buvo laikomos nepadoriomis, tačiau rašytojui, kuriam dirbant reikėdavo stogo virš galvos, buvo parodytas pakantumas. Po pietų Mannas skaitydavo arba rašydavo laiškus. Daug jų jis rašydavo ranka, daug diktuodavo Katiai, kuri juos paprastai perspausdindavo mašinėle. Elizabetė Mann-Borgezė tai prisimindavo dar ilgai. "Kai buvau vaikas, dažnai užmigdavau girdėdama spausdinimo mašinėlės barškesį. Vėliau prieš užmigdama aš įsivaizduodavau girdint spausdinimo mašinėlę. Tai buvo toks raminantis garsas...Užmigdavau gretimam kambary tarškant mašinėlei..." - vėliau pasakojo ji viename savo interviu. Popietę dažnai būdavo svečių. Reguliariai lankydavosi žurnalistai jie atvykdavo iš toli ir iš arti. Kartą atvažiavo mokinių grupė iš nedidelio Lietuvos miestelio Švėkšnos. Vieną kartą namų šeimininko gerbėjai net sudainavo serenadą. Ne kartą pasirodė ir fotografai Isenfelsas ir Kraskopfas; keletą jų nuotraukų, šeima, šiek tiek išsibarsčiusi prie namo ir verandoje, Thomas Mannas su kapitono kepure arba su languotu maudymosi chalatu paplūdimyje, įsikandęs cigaretę, - šeima panaudojo kaip atvirukus. Vakaras, kaip ir visur, buvo skirtas muzikai. Mannai turėjo gramofoną ir Vagnerio plokštelių. Į Thomo Manno namus daug vaikų atnešdavo pasiūlyti pirkti uogų. Jie žinojo čia galėsią jas gerai parduoti. O štai pats rašytojas kaimelyje pasirodydavo nedažnai, taip pat jis dėl darbų nepriėmė kvietimų į Krantą (Cranz, dab. Zelenogradskas) ir Karaliaučių. Apsipirkimai buvo jo žmonos rūpestis, ir Katia pasakoja, kad jos vyras iki pat galo nepažinojo lietuviškų pinigų.
          Yra ką pasakoti ir apie Mannų vaikų, tai yra, mano tėvo ir jo brolių ir seserų, gyvenimą vasarnamyje.
          Kai kurie vasarą atostogaujantys svečiai drausdavo savo vaikams žaisti su žvejų vaikais, tačiau Mannai - ne. Visi vaikai tapdavo indėnais, spardydavo kamuolį pajūryje, krykštaudavo ir juokaudavo. "Vaikai statė smėlio pilis, - vėliau pasakojo Katia Mann, - tada sekė pats didžiausias tos dienos malonumas - maudynės Baltijos jūroje. Nidoje ji ypač puiki, čia dažnai būna galinga bangų mūša. Dar šiandien su išgąsčiu menu, kaip aš, gerai nusiteikusi, kartu su savo dvylikamečiu sūnumi Michaeliu išplaukiau toli į jūrą, o tada vargais negalais, irdamasi prieš siautėjančias bangas, pasiekiau krantą:. "Nida!, - sušukdavo ir Michaelis, mano tėvas, po trisdešimt penkerių metų duodamas interviu. - Šis vardas man skamba kaip vasaros atostogos, laisvė, vaikiška laimė. Mes turėjome irklinę valtį, su kuria nusiirdavome iki pat klajojančių kopų, vieną kartą mes netgi buvome "apsiginklavę" karšta kava, mus lydėjo tėvas...Mūsų tėvai tuo metu parūpindavo mums daug skaitymo. Viena iš knygelių, ypač rekomenduota tėvo, buvo Štormo "Audros raitelis". Nedidelis Štormo tomelis mums buvo užsakytas Berlyne, tuo malonumu tėvas dalijosi su mumis. Taip atsirado Štormo "Audros raitelio" analizė. Galima pasakyti, kad ir ji dera prie Nidos peizažo". Ir, kaip pasakojo Katia, tėvas "visada mielai bendravo su vaikais: jiems skaitė, sekė pasakas, ypač mėgo Anderseną...Jis daug jiems piešdavo; ypač dažnai man iškyla vaizduotėje elegantiškas ponas su užrašu "Subtilus ceremonialmeisteris".
        Elizabetė vėliau pasakojo ne mažiau susižavėjusi: "Rytiniai pasivaikščiojimai mišku iki jūros, popietinės eitynės iki "itališko vaizdo", iki keliaujančiųjų kopų, pasivažinėjimai vežimu iki briedžių giraitės... Žmonės, buriavimas mariose (aš visada norėjau bent kartą atvažiuoti žiemą, kad galėčiau paburiuoti ant ledo, tačiau tai buvo neįmanoma dėl mokyklos), gervuogės miške, kriauklės paplūdimyje...".
        Visur dalyvaudavo ir Monika. Savo 1956-ųjų metų memuaruose ji rašo: "Mano tėvas gimė prie Baltijos jūros, jį visada ten traukdavo. Ten arba prie kokios nors kitos jūros. .. Mes klaidžiodavome po niekada nesibaigiančias smulkaus ir balto smėlio kopas...Mes vaikštinėdavome niekada nesibaigiančiu paplūdimiu, šėldavome bangose, o vakarais klajodavome po žvaigždėmis, kurios niekur nešviečia taip šviesiai ir aiškiai ir niekur nėra tokios įvairios, kaip virš jūros. Mus degindavo ir gaivindavo saulė  ir vėjas, mes spoksodavome į mėnulį, kai jis dildavo ir pilnėdavo, be rūpesčių leisdavome vieną dienos po kitos... Dažnai kiaurą dieną lydavo. Tada jūra susiliedavo su dangumi, kopos, miškai ir išsibarstę nameliai su šiaudiniais stogais - viskas susiliedavo su pilka drėgme, tapdavo keistai sodria, bet ne liūdna melancholija".

Nidos sąsiuviniai 2008/IV

Artimi - tolimi: Vilnius, Ryga, Talinas

Tęsdami "Kultūros kraštovaizdžių" ciklą, šiemet nusprendėme pakviesti festivalio lankytojus į tris Baltijos šalių sostines. Paskutiniajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje tie trys vardai - Vilnius, Ryga, Talinas - dažnai buvo tariami vienu atsikvėpimu, nors mes patys, šių kraštų gyventojai, gerai supratome, kad viename daikte mus laiko veikiau tik bendra paskutiniojo šimtmečio lemtis. Turbūt ir natūralu, kad šiandien sąvoka "Baltijos kraštai" vis dažniau keičiama tikslesniu nusakymu - Estija, Latvija ir Lietuva.
Mat kiekvieną tų kraštų ir jų sostinių veikė ir veikia skirtingos traukos jėgos. Lietuva, pavyzdžiui, vienintelė iš trijų šalių, savąjį valstybingumą turėjusi jau vėlyvaisiais Viduramžiais. Kelių šimtmečių bendra valstybė su Lenkija, bendra katalikiška Lietuvos ir Lenkijostradicija neabejotinai turėjo ir tebeturi įtakos Lietuvos kultūros kraštovaizdžiui. Latviją ir Estiją sieja vokiečių kultūros įtaka ir protestantizmas. bet, aišku, tebetveria ir dar viena jungtis - etninė lietuvių ir latvių giminystė. O Estija, savo ruožtu, linkusi vis dažniau žvalgytis anapus Baltijos, į jai giminingą Suomiją.
O vis dėlto - kaip šiandien atrodo tie trys miestai, kuriuos pasirinkome šiųmečio festivalio tema? Kai kalbame apie sostines, aišku, nejučia kalbama ir apie kraštus. Ar tebetveria dar vis dažnai deklaruojama Baltijos šalių vienybė, ar ją veikiau keičia konkurencinė kova dėl įtakos Europos Sąjungoje.
Kas liko tuose miestuose ir jų daugiaklodžio istorinio paveldo, kuo jie šiandien gyvi?
Susėskime ir pasikalbėkime apie visa tai, kaip broliai ir giminės. Po šiaudiniu Thomo Manno namelio stogu, patį vidurvasarį, atitolę nuo kasdienių darbų ir skubos.

Antanas Gailius
Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkas

Pranešimas, skaitytas 2008 m. liepos 14 d. Thomo Manno memorialiniame muziejuje, XII tarptautinio Thomo Manno festivalio, vykusio Nidoje 2008 m. 12-19 dienomis.

Björnas Engholmas (Vokietija)
Kultūra Baltijos jūros regione –  tapatybės pagrindas

 Mane vis trikdo štai koks dalykas:
 Kaip stipriai mūsų dienomis visame kame tiesiogine to žodžio prasme dominuoja ekonominiai aspektai: tikslas, nauda, pelnas, efektyvumas, sėkmė kaip niekad anksčiau istorijoje tapo viskam taikomu masteliu. Diskutuojant apie švietimą mus pirmiausiai domina profesinė karjera; ginčydamiesi apie Europą galvoje turime eurą ir Centrinį Europos banką; kalbant apie tautos teigiamus bruožus prisimenami ekonominiai geografinės padėties veiksniai; sportas jau seniai yra ūkinė įmonė; žiniasklaidos vertė matuojama pagal aprėpimą ir reitingus; miestai tampa prikimo rojais, stotys – malonumų centrais; kino teatrai kotiruojami biržoje; Ekologiškai orientuotas bankas siūlo investicinius projektus – viskas tampa ekonomika.
 Šie mechanizmai veikai universaliai, persmelkia visas šalis ir kontinentus (nuo Norvegijos iki Indonezijos) nestabdomi jokio socialinio sluoksnio, jie neišskiria nė vieno visuomenės segmento: pasaulis tampa globaliu ekonomikos kaimu, kuriame visi veikia pagal tokias pat taisykles – tai nauja lygiavos forma. Šio beribio perspektyvų siaurinimo veikiami pamirštame pamiršti, kad mūsų kontinento šaknys, jo žavesys, jėga yra kultūra. Juk prie Europos ištakų buvo ne imperijos, valdžios ir ekonomikos, o miestai ir regionai (kaip antai Atėnai, Roma, Kreta, Rodas...), kurių legendinę šlovę grindė vaisingos ir įvairialypės kultūros.
 Susisteminus šias naująsias istorines varomąsias jėgas, galima atrasti penkias kultūrines pagrindines linijas, negrįžtamai paveikusias mūsų žemyno žmones bei jų vertinimą pasaulyje:
- Mitus įveikiantis racionalus mokslinis mąstymas, jis prasideda su graikų filosofais, po jų atėjusius scholastus, paskui ankstyvąjį gamtamokslį mąstymą pakeitė enciklopedistai ir prancūzų Apšvieta, Frankfurto mokykla ir kritiškieji mūsų dienų postmodernistai...;
- Išlavintas formos ir praktikos pojūtis, išaugęs iš racionalaus mąstymo ir nuo romėnų laikų sisteminiu pilių formavimu pasiekęs didelio tobulumo;
- Romėnų bažnyčios paskleistas tikėjimas, vedęs į pirmąjį – teologinį – Europos integravimą ir formavęs visą europietiškų vertybių pasaulį;
- Paraleliai – žydiškasis tikėjimas ir dvasia, kurių dėka Europa gavo neišmatuojamų kultūrinių lobių ir inovatyvių idėjų; bei
- Menų įvairovė ir gausa: tapyba ir skulptūra, muzika ir teatras, literatūra, dailieji amatai – unikalus globalus juslių ir kūrybingumo kraštovaizdis.
 Paprasčiau tariant: jei kas nors formavo Europos veidą, jo vidinę ir išorinę pusę, jei kas nors fundamentaliai formavo mūsų kaip europiečių tapatybę, tai buvo ir yra menai, racionalus pasaulėvaizdis ir tikėjimas: visa tai, kas klasikine prasme laikoma kultūra. Tai beveik be išlygų sakytina ir apie Europos šiaurę. Kai kalbama apie šiaurę, o tiksliau pasakius – apie Baltijos jūros regioną, taip įvardijama didžioji teritorija, jei tiksliau – susidedanti iš kelių istoriškai, geoekonomiškai, ekologiškai ir kultūriškai skirtingų dalių (mezoregionų):
- Pačioje šiaurėje – Skandinavijos pusiasalio dalis į šiaurę nuo poliarinio rato,
šiandieninis Barenco regionas, taigi šiaurės Norvegijos, šiaurės Švedijos, šiaurės Suomijos ir šiaurės Rusijos mikroregionai
- Tikrasis Baltijos jūros regionas su Šlėzvigo Holšteino, Meklenburgo-Priešakinės Pomeranijos teritorijomis, Šiaurės Lenkija, Karaliaučiaus sritimi, Lietuva, Latvija, Estija, Peterburgu, Pietų Suomija, pietų Švedija, pietų Norvegija ir Danija;
- Ir – bent jau iš dalies – „naujoji Vidurio Europa“, taigi Lenkija, Lietuva, Baltarusija, Ukraina, Čekija etc., save identifikuojančios pagal „jogailaičių liniją“ ir interesus plėtojančios tiek į šiaurę, tiek į pietus (link Alpių-Adrijos regiono).
 Buvęs mūsų (Šlėzvigo-Holšteino) žemės Europos reikalų ir teisingumo ministras Gerdas Walteris sakytoje kalboje užsiminė, kad – skirtingai nuo Viduržemio jūros regiono – nepaisant visų šiaurietiškų skirtybių galima kalbėti apie „Baltijos jūros šeimą“. Jei taip yra iš tikrųjų, kuo aš linkęs tikėti: kas tai sąlygoja? Dėl ko liubekiečiai Taline visad jautėsi kaip namie, kopenhagiečiams nesvetimas Gdanskas, rygiečiams patinka Hamburgas, o stokholmiečiams – Vilnius? Dėl ko piečiau sienos gyvenantys danai puikiai sutaria su šiauriau  gyvenančiais vokiečiais, visam pasauliui demonstruodami pavyzdinį mažumų modelį? Ir dar – nepaisant dramatiškų istorinių įvykių ir gilių žaizdų! Prie to tikriausiai prisidėjo ilgą laiką Baltijos jūros regiono istoriją lėmusios mišrios valstybės. Danijos ir Šlėzvigo-Holšteino, Švedijos ir Danijos, carų ir Gotorfų, Meklenburgo, Danijos ir Prūsijos, Lenkas Sigismundas III Švedijos soste, o ir pati daugiaetniška Prūsijos valstybė, ankstyvosios Švedijos reformos Livonijoje, europietiškoji kultūros persunkto Sankt Peterburgo traukos jėga – tarp visų Baltijos jūros valstybių vis buvo sąsajų, persipynimų ir bendrų linijų, visa tai galų gale tapo pastebimu atvirumu, įvairialypiškumu ir daugiakultūriškumu. Prie to, suprantama, prisidėjo hanza, ištisus šimtmečius nepaisydama jokių sienų jungusi žmones ir kultūras (o jos dvasia griuvus sienoms tarp blokų dar sykį įgavo stebėtiną patrauklumą).
 Niekad nebuvę vienareikšmiai, nuolat permainingi valdžių santykiai sąlygojo, kad prie Baltijos jūros ilgiau neėmė dominuoti nė viena valstybė – reikšminga istorinė ypatybė, kaip ir toji, kad Baltijos jūra (kitaip, nei Atlantas ar Ramusis vandenynas) per pasaulinius karus nedegeneravo iki „karo jūros“. Šaltojo karo metais NATO, Varšuvos sutarties ir skandinaviško neutralumo palaikomo saugumo balanso dėka jūra turėjo taiką ir tam laikui išskirtinius kultūrinius mainus.
 Dar svarbiau ir tuo pačiu fundamentaliau mano akimis yra tai, kad per įvairialypius istorinius susipynimus ir natūralias gyvenimo aplinkybes šiaurėje radosi mentalinių panašumų ir labai specifinis kultūrinis klodas, kuris sudarė daugiau nei rudimentišką šiaurietišką tapatybę: baltijiečiai turėjo – nepaisant viso jų santūrumo – turtingas, savitas o atskirose atkarpose ir labai panašias kultūrines tradicijas. Tarp jų labiausiai pastebima, kadangi tai tarsi savotiškas bendras ir matomas „patirties kiautas“ (E. Blochas), yra unikali degtų plytų gotikinė architektūra, kuri ypač bažnyčių statiniais suponuoja tarpregioninį tėviškės įspūdį.
 Kita su niekuo nesupainiojama tradicija įsišaknijusi sakmėse, padavimuos ir iš jų atsiradusiose dainose. Nuo suomių Kalevalos epo, iki estiškos Kalevo sūbaus (Kalvipoeg)  bei latviškos galiūno žmogaus ir lokės sūnaus (Lačplėsis) legendos, nuo valstiečių pasipriešinimo dainų iki daniškų baladžių kaempeviser, ar tai būtų Nilsas Holgersonas iš „Stebuklingų Nilso kelionių“, mažasis pasakų nykštukas ar „Audros raitelis“, nuo latvių liaudies dainų iki dainuojančios baltų revoliucijos – retai kur sutiksi tiek tarpusavyje turiniu susijusių, visas sienas įveikiančių „šiaurietiškų“ ekspresijų. Žvelgiant į Bendo Notke altorius Arhuse ir Liubeke, prisimenant, kad Ph. O. Runge ir C. D. Friedrichas buvo pakviesti į Kopenhagos akademiją, klausantis Sibelijaus, Čiurlionio, Barkausko ar Griego „Pero Giunto“, matant scenoje Ibseną, skaitant Žemaitę, Mieželaitį, Janą Krossą, Knutą Hamsuną, Anderseną Nexö ar Klausą Grothą supranti: tai – šiaurė.
 Pagaliau (bet ne galiausiai) į stalą patiekus gerą porciją ungurio drebučiuose, silkės su krapais, dešrelių keistu pavadinimu „piolser“, seliavos ikrų lojrom, rūkyto elnienos kumpio ar cepelinais vadinamų įdarytų kukulių – ir dar gelsvos naminukės, kurią islandai pelnytai vadina „juodąja mirtimi“, o danai ir norvegai eufemiškai pakrikštijo „jubiliejumi“ arba „linija“ – tuomet ir skonis, ir pojūtis bylos: tai neturi nieko bendra su italų cuisine ar prancūzų grand cru – tai tikrų tikriausia šiaurė.
 Kultūra plačiąja prasme kaip visų materialių ir nematerialių išraiškų suma, patirta sąmoningai ar juntama tik kažkur po oda, yra svarbiausias orientyras identifikuojantis su Baltijos regionu ir jo viduje. Čia žmogui daug kas pažįstama, čia jis gerai jaučiasi, nepasimeta orientuodamasis globaliosiose tendencijose, trumpai tariant: bendri ir panašūs kultūriniai motyvai šiaurės Europoje gali būti susikalbėjimo, supratimo, pripažinimo ir pagarbos  instrumentai – taigi neįkainojami pamatai taikingumui ir santarvei.
 Kokia teisinga ši tezė, įrodo sambūvis prie Baltijos jūros: įvairialypė vienovė išspausta, ne ekonomiškai ir politiškai, o pagrįsta kultūriškai! Paprastai sakant: kadangi baltijiečiai puoselėja savo kalbą ir kultūrines ypatybes, jie gerbia vienas kitą. Tik turintis savo kultūrą, sugeba vertinti kaimyno kultūrą...
Man iš to seka, kad kultūros skatinimui ir puoselėjimui turi tekti svarbus vaidmuo. Tačiau kaip yra su pagrindiniais kultūros elementais: kritiškuoju protu ir menų pasauliu?
- Kiek čia reiškia Kanto patarimai vadovautis protu ir Descartes „cogito ergo sum“? Kur yra kritiškasis protas, pastebintis neteisingus procesus, ir kur universitas, siūlantis pasirinkimą ateityje? Kur aistringas atviras disputas apie alternatyvas? Protingųjų visuomenės galvų diskursas apie jos ateitį? Atrodo, tarsi protas eitų paskui duonos kąsnį, orientuotųsi į rinką, tiektų produktus, kurie jai tinka, yra paklausūs, racionalumas primygtinai reikalauja ekonominių-techninių dalykų. Galvojančių kitaip, nepaisančių laiko dvasios, skeptikų – jei tokių dar liko – publika vis mažėja, jie neturi reitingų ir jau todėl – rinkos: beribis kritinis protas, bene didžiausia Europos jėga, visų laisviausiais laikais nepražysta gražiausiais žiedais!
- Juslių kultūra, estezė, taigi, juslinis suvokimas, įleidžiantis mus į pasaulį ir tampantis bet kurio meno kūrinio pagrindu, irgi labai greit keičiasi.
- Regėjimą, mūsų vizualinę kompetenciją stipriai formuoja ir įtakoja judantys paveikslai, kurių antplūdis (300 –400 000 valandų per metus Liubeke ar Gdanske) tiesiai į namus pristato viską, ką dar praėjusi kartą turėjo atrasti pati. Kuo gausiau paveikslų, tuo mažiau langų, nes turint visus paveikslėlius nebereikia smalsiai žvelgti už jų. (Wolfgang Welsch).
- Panašius pokyčius tenka patirti ir klausai, audityvinei mūsų suvokimo gijai. Galima tik spėlioti, kąs laukia, atsidūrus po akustiniu gaubtu, po kuriuo – darbe, pas kirpėją, prekybos centre, lifte, kavinėje, oro uosto tualete ar klube – skamba amžinai tie patys muzikiniai klipai; kai radijas (senoji kalbos buveinė) tampa bekalbe popmašina, o kalba – reklamos pranešimų ar „action news“ laikmena; kai muzikinė įvairovė ištirpsta postmoderniame cross-over; kai diferencijuotų klausos potyrių, tylos, klausos regeneravimosi vietos tampa vis retesnės.
- Tai, kas tinka regėjimui ir klausai, pasakytina ir apie kitas jusles – lytėjimą, uoslę, skonį. Kuo „švaresnis“ tampa šis pasaulis, kuo daugiau sintetinių kvapų jį persmelkia, kuo plačiau aprėpia menkaverčio ir greitojo maisto kultūra, kuo universalesnis ir neįvairesnės tampa kvapų ir skonių variacijos, kuo plačiau senąją gamybą rankomis pakeis dideli pramoniniai gamintojai o individualų – masinis dizainas, kai seksas yra pirmiau erotikos, tuo labiau tai atsiliepia mūsų skoniniams, olfaktoriniams ir taktiliniams gebėjimams.
 Vienas šiuolaikinis vokiečių kompozitorius ir dirigentas Hansas Zenderis neseniai štai kaip išsakė savo baiminimąsi dėl to, kad kultūra vis labiau ir labiau tampa rinkos preke, ūkio produktu, kurio kainą lemia pasiūla ir paklausa, o vertinimas jis pagal naudą ir paskirtį. Tai esanti kultūrinių naujovių mirtis, kai menas degeneruoja iki ekonomikos ataugos. Apie šią akimirką pasakytina: iš atviro, smalsaus ir jautraus suvokimo išaugę gebėjimai (netiesioginiai estetiniai procentai) – gebėjimas toliau aprėpti žvilgsniu, aiškiau išgirsti ar jautriau čiuopti visuomenėje neturi prioriteto.
 Išvada: kultūra ekonomikos ir politikos kontekste tenka tik antraplanis vaidmuo; tai tinka dideliai Europos daliai – be abejonės, ir šiaurei. Nors estetinis lygmuo ir yra fantazijos bei kūrybingumo šaltinis ir paprasčiausias būdas susikalbėti. Kad kuo kietesni ekonominiai varžtai, tuo didesnė grėsmė kyla kultūrai, janosios šiaurės rytų ir vidurio rytų Europos demokratijos jau žino. Ten, kadangi valstybė ne tokia turtinga, o sponsoriai ar mecenatai retesni, ekonominė nauda nusveria viską, o kultūrai gresia tapti prabanga. Čia dar prisideda, kad per ilgą atskyrimą nuo raidos laisvajame pasaulyje pritvinko poreikis pasivyti, kurį reikia patenkinti – o trūkstant finansinio pagrindo dažnai tiesiog paprasčiausiai perimama banalioji vakarietiška kultūra (makdolnaldizuojama).
 Ilgais istorijos laikotarpiais nacijos išliko todėl, kad gebėjo svetimų valdžią atremti stipria kultūrine tapatybe; puikiausias pavyzdys čia būtų Lenkija, kiti – baltų dainų šventės, dainuojanti lietuvių revoliucija ar taikus Rytų vokiečių pakilimas. Savarankiškumo, savo išraiškos troškimas, istorijos įsisąmoninimas, nacionalinės ir regioninės kultūrinės ypatybės vis suteikdavo tautoms jėgų pasipriešinti priespaudai, atgauti laisvę bei kultūrinį identitetą. To pamoka: ten, kur žmonės patys sprendžia, kaip gyventi, kur jie turi savo orientyrus, puoselėja savo kultūrą, atsiveria didesnės galimybės santarvei ir taikingumui. Grėstų didelė nelaimė, jei Europos tautos, šiandien atsikovojusios taip trokštą laivę, prarastų savo kultūrinę tapatybę žygiuodamos į globalųjį ekonomikos kaimą...
 Ko reikia mūsų laikmečiui? Ko reikia žmonėms šiaurėje, gyvenantiems (pasak buvusio lenkų ambasadoriaus J. Reiterio) „ant slenkančios pasaulinio ūkio kopos“, kai natūralios sąlygos ir geoekonominė situacija juos ne taip jau gausiai apdovanojo? Jiems reikia to, kas įtakojo juos istorijos eigoje, kas formavo jų tapatybę, tik šiuolaikine atgaivinta forma:
- modernaus tikėjimo; ne tik todėl, kad jis gali būti atrama, bet ir todėl, kad jis yra stipri investicija į pasaulio etikos (anot Hanso Küngo) raidą;
- puoselėti kritišką protą, nes be jo neįmanomos ekonominės, socialinės ir politinės naujovės;
- menų sklaidos plačiąja prasme, nes jos yra pliuralistinis ir neišsemiamas fantazijos bei kūrybingumo šaltinis ir tarpregioninio bendravimo pagrindas;
Šiame kontekste leiskite pateikti du pasiūlymus:
Pirmiausia:  Šiaurės istorija
Kad būtų aktualizuojama praeitis, prusinama apie kilmę, raidą, klaidžiojimus, persipynimus, bendrumus: dešimties šiaurės valstybių istorijos institutų kartu parengta, moksliškai pagrįsta, tačiau lengvai skaitoma „Šiaurės/Baltijos jūros tautų istorija“.
Antra: Kultūra kaip kelrodis
Kultūros lygmeniui šiandieniniuose šiaurės tarpusavio ryšiuose tenka tik antraeilis vaidmuo, dar daugiau: dažniausiai jis pavaldus ekonomikai ar politikai kaip rinkodaros ar įvaizdžio veiksnys. Tai, kad kultūra gali turėti savarankiškų funkcijų – ji yra istorinė atmintis, vitalizuoja juslinį suvokimą, tampa fantazijos ir kūrybos pagrindu – iš tiesų  pripažįstama ir vertinama retai.
Prasminga būtų:
- intensyviau ir plačiau skatinti kultūrinius susitikimus šiaurėje,
dosniai duodant ir drėbtelint, o ne šykščiai varvinant;
- šalies ekonomiką pritraukti gerai sudaryta sponsorių ir mecenatų koncepcija, o  padedant fondui „Ars Baltica“ – patraukti potencialius narius į šiaurietišką kultūros rėmimą...
 Ekonominių ir finansinių varžtų laikais gal ir naivu atrodo įsivaizduoti Mare Balticum regioną, kuriame kultūra yra autonomiška ir didelė vertybė. Bet jei neįgyvendinami būtų net tokie kuklūs lūkesčiai – kokios tada būtų žydinčios šiaurės vizijos?
 „Europa arba išliks kultūriškai, arba visai neišliks“, – prieš kurį laiką sakė išties autoritetingas prancūzų istorikas Jaques Le Goff. Šis teiginys verčia susimąstyti – ir žemyno šiaurėje...

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė

Pranešimas, skaitytas 2008 m. liepos 16 d. Thomo Manno memorialiniame muziejuje, XII tarptautinio Thomo Manno festivalio, vykusio Nidoje 2008 m. 12-19 dienomis.

Frido Mann
Achterbahn (Amerikietiški kalneliai)

       Vasarnamis šalia Toremolinos pietų Ispanijoje, 2004-jų spalis. Gražiausios ir laimingiausios valandos man visad būdavo vakarais svetainėje. Trečią vakarą pagaliau dingteli – kodėl. Žiburių jūra pakrantės lanke ir dar vasariškas žiogų čirpimas sode. Staiga tai man pasirodo taip panašu į vaizdą iš močiutės Katios kambario Ramiojo vandenyno Paliseiddse – ant vandenyno kranto ryškiai nušviesta Santa Monika. Nuo dabar kas vakarą valandų valandas siurbiu į save įspūdžius. Tas dabarties ir praeities, vaikystės, susiliejimas. Per kasmetines kelių savaičių viešnages Ramiojo vandenyno Paliseidse vasarą arba rudenį, o dažniausiai dar ir per Kalėdas, nuo 1942-jų mano pirmieji įspūdžių štrichai rikiuojasi vienas šalia kito į ilgam įsirėžiančius vaizdinius ir pamažu virsta ištisomis scenomis, kaip kine. Ir ištįsusiame name, ir dideliame sode man leidžiama eiti visur. Šventi lieka tik senelio, kurį vadinome Opapa, darbo kambarys ir miegamasis. Pastarajame galiu pabūti tik kartais, kai seneliai geria rytinę kavą, kai diena prasideda jau pagyvėjusiu pašnekesiu. Ypač prisimenu senelio pasakojimą apie apsilankymą Baltuosiuose rūmuose Vašingtone pas prezidentą Ruzveltą. Jaučiu ypatingą jo pagarbą tam žmogui ir apgailestavimą, kad likus vos dviem savaitėms iki karo pabaigos miręs prezidentas nebesuspėjo pamatyti savo pergalės prieš nacių Vokietiją. Insultą, kurį anas patyrė, senelis demonstruoja labai vaizdžiai, staiga nusvarindamas galvą į priekį virš įsivaizduojamo rašomojo stalo. Ypatinga yra ir ant stalelio prie sofos svetainėje stovinti maža dėžutė, iš kurios seneliui atidarius medinį dangtelį suskamba „Prie Žydrojo Dunojaus“. Nenuleisdamas akių stebiu, kaip viduje sukasi varpelius skambėti verčiantis miniatiūrinis volas, ir mėginu perprasti jo mechanizmą.
     Darbo kambaryje popietėmis ant šviesios sofos senelis mudviem su broliu Toniu skaito pasakas – Haufo, iš „Tūkstančio ir vienos nakties“, o dažniausia – Hanso Kristiano Anderseno. Jau vien klausytis šio meistriško skaitovo tariamų žodžių – tokia šventė, kad  neretai nebekreipiu dėmesio į to, kas skaitoma, turinį. Tas balsas skleidžia stiprią įtaigos jėgą. Kuo dažniau ir giliau ji mane veikia, tuo ilgiau išlieka virpesiai. Man regis, ir šiandien dar jaučiu juos garsiai skaitydamas. Nepamirštami ir daugybė į karikatūras panašių piešinukų, kuriuos senelis, taip sakant, pagal užsakymą nupiešė man – pirmiausia lenkų violončelininko Beino iš San Francisko simfoninio orkestro, kuriame grojo mano tėvas, apie jį, matyt, daug pasakojau seneliui. Nė vieno iš tų piešinių nebeliko, kaip ir beveik visų laiškų, kuriuos senelis iki pat mirties man rašė. Sugebėjau išsaugoti tik kelis vėlyvuosius, kuriuos gavau jau pusaugis ir kurie paskui buvo publikuoti. Dešimtys dar tėvų atidėtų pačių pirmųjų senelio laiškų man ir gausybė originalių paveikslėlių paslaptingai dingo.
      Mėgau žaisti ir verandoje, kur esant gražiam orui kartais pusryčiaudavome. Tiesiog neaprėpiamas knibždėlynas yra erdvus sodas su palmėmis, citrinmedžiais, alyvmedžiais, eukaliptais, pipirų krūmais ir didele, greit augančia šilta veja, kurią senelė Mylein kas vakarą laisto apie savo ašį besisukančiu purkštuvu. Teritorija už senelių sklypo manęs nedomina, beveik baugina. Krūmų ribą, atitveriančių sodą, vienas arba su Toniu peržengiu labai retai – į gatvę arba į apelsinų plantaciją šalimais. Kaip man vėliau papasakojo Mylein, kartais žaisdavau su kainynystėje gyvenančiu maždaug vienmečiu aktoriaus sero Laurence‘o Oliviero sūnumi Tarkvinu, kurį mano seneliai nelabai mėgo.
      Visai kas kita – kasdieniniai pasivaikščiojimai prieš pietus kartu su seneliu. Tada mes gyvai plepam, o kartais renku nuo kelio gražius akmenėlius. Vėliau bjuiku mus pasiveja Mylein, ir visi kartu važiuojame namo. Kartais einame palmėmis apaugusia promenada virš Santa Monikos  paplūdimio. Žingsniuodamas tuo keliu po trisdešimties metų atpažįstu jau tada nublukusią šviesiai žalią pavėsinę, pro kurią anuomet kaskart praeidavome. Dar po dešimties metų to medinio namelio jau nebėra. Nors šalia pristatyta namų, kalnuota, reta augmenija apžėlusi žemė virš Ramiojo vandenyno Paliseidso atrodo tikrai skurdi ir išdžiūvusi, beveik laukinė. Vėliau, jau iš Europos atvažiavęs į Kaliforniją, nustembu, kaip ji per tą laiką įdirbta, kaip tankiai užstatytas kraštovaizdis. Anksčiau buvęs visiškai atviras įvažiavimas į mūsų 1550 San Remo kelią visiškai užaugęs. Tiesą sakant, nebūdavau su seneliu tik priešpietėmis, kai jis rašydavo, per pogulius ir pavakare, kai dirbdavo. Jis visad būdavo valgant, per pasivaikščiojimus ir per ilgas plokštelių perklausas vakarais. Per pusryčius nuo senelio sklindantis odekolono kvapas – stipriausias. Rytais net galiu palietęs skruostą patikrinti, ar jis gerai nusiskuto. Senelis labai ramus, ir vis tiek jauti, kad jis yra, net jei nekalba ar kalba nedaug. Kartais iš jo trykšta nuomonės ar pasakojimai – giedri, šviesūs, ryškūs, solidūs, o vis dėlto lengvi ir neretai linksmi. O per visa tai jaučiu, nors fiziškai mes beveik nesusiliečiam, nuolatinę, patikimą jo meilę ir švelnumą man – ypač per kasdieninius pasisveikinimus ir atsisveikinimus.
Naujojo tūkstantmečio pasitikimas San Francisko centre, Embarkadere. 1999-jų gruodžio 31-ji, kelios valandos iki vidurnakčio. Mudu su žmona C. įsigrūdame į perpildytą greitąjį traukinį BART (Bay Area Rapid Transit), važiuojantį iš San Francisko į Berklį, viduj tvyro cigarečių dūmai. Traukinyje vien įsilinksminęs jaunimėlis jau dabar džiaugiasi, kaip švęs mieste. Mojuoja plastikiniais buteliais su rudu skysčiu, tai tikriausia praskiestas Ecxtasy ar kitas koks stimuliuojantis preparatas. Pravažiavus po įlanka grūstis ir stumdymasis ne mažesni. Uoste vidurnaktį bus didžiulis fejerverkas. Kiek vėliau spūstis šiek tiek prasiskirsto. Vėl galima laisvai kvėpuoti ir vaikščioti. Prieš vidurnaktį prasideda. Tokio sodraus ir staigiai leidžiamo fejerverko dar niekad nebuvau matęs. Bet vis tiek netrukus kažkas man pasirodo pažįstama. Fejerverkų poškėjimas, euforiškai šūkčiojantys ir nežinia kam besišypsantys veidai, šokantys kūnai, balsų skambesys, tik nuotrupomis ausis pasiekiančių frazių artikuliacija. Ar jau nesu šito sykį patyręs? Ir dar – čia, daugmaž šioje vietoje? Kuo labiau miesto centre artėjame prie Turgaus gatvės, tuo labiau man ryškėja. Staiga išvystu save pergalės šventimo šurmulyje 1945-jų gegužės 8-ją. Bet esu ne lauke, gatvėje, o su Toniu ir šunim Mikiu uždaryto automobilio viduje. Mano tėvai pastatę čia automobilį pėsčiomis leidosi nešami per įsišėlusią minią. Griaudėjimas aplink primena fejerverką. Tai šaudo namo sugrįžę kareiviai. Per automobilio langą matau, kaip jie gatvės šurmulyje pyškina į orą ištisas apkabas.Aplink visur, iki pat uždaryto lango grūdasi masės juoko iškreiptų veidų, siautulingi šokantys kūnai, gestikuliuojančios rankos ir plaštakos. Girdžiu šūkaliojimus visa gerkle. Ir visur ore sklendžia galybė laikraštinio popieriaus. Tarsi po naro gaubtu leisčiausi į per kraštus besiveržiančios linksmybės jūrą. Dabar, artėjant naujajam tūkstantmečiui man labai jau pažįstamas atrodo balsų skambėjimas, žmonių kalbėsena, tai, kaip jie mane pasiekia. Bet vėliausiai mums pasukus atgal tikrovė pažadino iš iliuzijos, kad aš vis dar arba vėl priklausau šiam kraštui ir šiems žmonės.
      Oberrydo mokyklos internatas Belpe netoli Berno, 1952-jų rugsėjo šešta. Tėvai mudu su Toniu atvežė čia automobiliu. Įvažiuojame į šiek tiek aukščiau virš kaimo pastatyto internato kiemą, įeiname į pastatą. Ten mus iškart pasitinka direktorius Huberis, supažindina su būsimais mokytojais, o pirmiausia – su panele Mary. Panelė Mary – jau tikrai sena visus miegamuosius abiejuose aukštuose prižiūrinti akiniuota auklė balta prijuoste. Smalsiai į mus spoksančius būsimuosius bendramokslius pastebime tik probėgšmiais. Panelė Mary nuveda į mūsų kambarį. Ten viskas atrodo bauginančiai plika ir balta, įskaitant ir abi baltai dažytas geležines lovas prie sienos. Lauke – šiltas auksinis rudens oras. Pirmiausiai padėję nešulius panelės Mary padedami imamės rūšiuoti baltinius ir dėti į baltą drabužių spintą. Tėvai tuo metu mindžikuoja kambaryje tarsi nereikalingi. Išdėliojus svarbiausius daiktus ateina metas atsisveikinti. Aš daug savaičių, dienų, valandų ir minučių ruošiausi šią akimirką parodyti nepalaužiamą stoiškumą. Tačiau per sekundę viso to nebelieka. Kojos linksta per kelius, apsipilu ašaromis. Viskas manyje įsitempia. Baisiai veržia gerklę. Negi tai niekad nesibaigs? Nuolat viską spręs kiti, visą laiką stumdys tave šen ir ten? Paniška baimė būti paliktam ir būti vienam. Tada nuo grindų pamatau tėvų kojas. Staiga pajuntu, kaip tėvas pasilenkia virš manęs, švelniai lūpomis paliečia plaukus. Pakeliu akis į šalia tėvo stovinčią motiną. Tačiau ji žvelgia kažkur į viršų, įšalį. Po kelių akimirkų tėvai išeina iš kambario. Tai atsisveikinimas geriems pusantrų metų.
     Kichbergas. 1966-jų Velykų savaitė. Jau susižadėję su C. svečiuojamės pas aštuoniasdešimtmetį perkopusią močiutę. Mus priima kuo gražiausiai ir labai lepina. Mylein nepamiršo mano pamėgtų patiekalų ir skanėstų. Iš legendinio sidabrinio arbatinuko pilstomą popiečio arbatą su Sprüngli pyragaičiais geriame mažajame viduriniajame kambaryje apatiniame aukšte. Ten vis dar tebestovi paauksuotos senelio laikų bydermajerio kėdės, o nuo sienos į mus iš Franzo Lenbacho portreto bauginančiai griežtu žvilgsniu žvelgia  Mylein senelė Hedwig Dohm. C. kilusi ne iš tokios šeimos, kad aplinka šiuose namuose jai būtų šokiruojančiai svetima. Tačiau būdama taktiška ir mandagi neparodo, kad labai jau ponišką prabangą vis dėlto laiko šiek tiek perdėta.
    Kaip visuomet būdami sužadėtiniai mes ir čia miegame atskiruose kambariuose. Vieną rytą mane su chalatu ir šlepetėmis išeinantį iš kambario pamačiusią C. tarsi stabas ištinka: „Kurgi tu ištraukei tokį apdarą?“, – klausia pasibaisėjusi.  Aš jai ramiausiai aiškinu, kad tai likę dar iš mano laikų Kilcherberge. Kai atsikrausčiau, močiutė atidavė man senelio šliures ir du chalatus: mėlyną žieminį ir raudoną kiek pablukusį vasarininį šilkinį chalatą, kuriuo senelis vilkėdavo dar Paliseidse gerdamas rytinę kavą. C. Žvilgsnyje – sumišęs pasibaisėjimas, pašaipa ir užuojauta. Tada susiėmusi žvaliu užtikrintu balsu paklausia: „Ir vis dar negali su jais išsiskirti? Na, į mūsų šeimyninį gyvenimą šitų skudurų tikrai neatsineši. Aš jau pasistengsiu iki tol tave padoriai aprengti.“ „Taip, bet šitie labai ilgai nenusidėvi. Ką su jais darysim?“, – mėginu prieštarauti. „Su šituo numirėlio tvaiku?“ – dabar jau aiškiau. pasako C. Jai patinka vadinti daiktus tikraisiais vardais. Aš šypteliu. Trumpai padvejojusi ji pasuka į vonią. Prieš užsidarydama dar sykį atsigręžia ir guviai papurto galvą. Kai po pusryčių vėl esame vienudu, pirmiausia papasakoju jai apie daugybę gražių kultūrinių išgyvenimų Ciūriche teatre ir koncertų salėje, už kuriuos irgi turiu būti dėkingas Mylein. Tarp jų buvo ir asmeniniai susitikimai namie su Bruno Valteriu ir Otto Klemperiu, abu – iškilūs pavyzdžiai mano vėlesniuose dirigento moksluose. „Broliui Toniui Colikone ši ypatinga malonė niekad neteko, – sakau jai, –  užtat jis išvengė senelio šlepečių ir chalatų.“
     Ciūricho kantono policijos skyrius Kilchberge, 1960-jų pavasaris. Norėdamas sutvarkyti tam tikrus formalumus, reikalingus prašant pilietybės ir leidimo apsigyventi Ciūricho kantonui priklausančiame Kilchbege vėl turiu prisistatyti įstaigoje netoli stoties. Policijos pareigūnas, kuriam esu priskirtas, priima mane kaip visad maloniai, mudu kartu peržiūrim atskirus prašymo formos punktus. Paaiškina man tolesnes procedūras, kad turėsiu laikyti Šveicarijos istorijos ir geografijos egzaminą. Viliuosi, kad prie komisijos sprendimo prisidės tai, jog sklandžiai be jokio akcento kalbu su pareigūnu Ciūricho dialektu. Kai viską aptarus jau kylu eiti, policininkas apstulbina mane visiškai netikėtu prašymu: „Ar neprieštarausite, jei dabar iškart nuvažiuosime pas jus namo ir aš apžiūrėsiu jūsų kambarį?“ – paklausia jis manęs lyg tarp kito, tarsi tai būtų savaime suprantama. Aš stengiuosi paslėpti esąs apstulbęs, netgi pasipiktinęs, ir lygiai taip pat atsainiai, lyg tai būtų savaime suprantama, sutinku su ką tik išgirstu pasiūlymu. Išėjus iš policijos skyriaus pareigūnas nusiveda mane prie savo tarnybinio motociklo. Pasodina mane ant užpakalinės sėdynės, užšoka ant savosios ir pasuka įkalnėn į Senąją kaimo kelią. Laikantis už priešais mane esančios rankenos ir švilpiant šaltam orui mane vis labiau apima baimė. Mano kambarys. Ten ant drabužių spintos  keturiomis vinutėmis prisegta mano pieštuku piešta nelabai maloni tuometinio Ciūricho koncertų salės direktoriaus Ericho Schmido, be to dar ir gyvenančio Kilchberge, karikatūra, su dar nemalonesniu parašu ir jo pavarde. Pamaniau, kad kai tvarkos sergėtojas pamatys mano nepagarbą tokiam garbiam Ciūricho kultūriniame gyvenime žmogui, bus tikras skandalas, o pilietybę matysiu kaip savo ausis. Visą laiką, kol važiuojam įkalnėn, įsitempęs galvoju, kaip šitam grėsmingam šnipui neleisti prisiartinti prie karikatūros ar nukreipti nuo jos dėmesį, o per tą laiką pridengti, kad nepamatytų... Mes jau privažiavome namą. Nulipame nuo motociklo, vedu nekviestą svečią į namą, laiptais aukštyn, į savo kambarį.
Dabar jau išmušė paskutinė mano valanda Šveicarijoje, galvojau mums abiem įžengus į kambarį, mano kakta išrasojusi nuo prakaito. Palengvėja, kai policininkas iškart pasuko prie knygų lentynos – akivaizdžiai susidomėjęs. Jis taip atidžiai apžiūrinėjo, kad nedraugiškasis piešinys ant spintos priešais iš pradžių net nepateko į jo akiratį, ir aš laimėjau bent jau truputį laiko. Jis apžiūrėjo vos ne kiekvieną lentynoje stovėjusią knygą iš eilės. Aš nustebęs, užtat vis auga viltis, kad tai, ko neturi matyti, jis pamatys tik gerokai vėliau arba išvis nepamatys,. Ištraukęs knygas ima jas tyrinėti. Panašu, kad labiausiai nusižiūrėjo mano mėgstamiausio Čechovo apsakymus, Tolstojaus ir Dostojevskio romanus. Keista, vien rusiška literatūra. Dabar pamažu imu susiprotėti. Pareigūnas Mannų namuose domėjosi antivalstybine perversmo literatūra, labiausia – komunistiniais raštais iš Rusijos. Vis žiūri ir žiūri, pavartęs vėl stato knygas į lentyną.
     Jo veido išraiška išlieka nepasikeitusi, dalykiška. Jokių nepageidautinų staigmenų. Po geros valandėlės nutraukia savo apžiūrą. Mano karikatūros ant spintos nė nepastebi: žvelgia pro šalį, o gal kiaurai ją. Panašu, kad vaikiški piešiniai jo nė trupučio nedomina. Tada padėkojęs ir atsisveikinę išeina. Atsikvepiu su palengvėjimu, laimingas. Neatrodo labai tikėtina, kad jis rado ką nors, ką galėtų panaudoti prieš mane. Bet niekad negali žinoti, dar liko šiek tiek laiko. Bendrai paėmus, matyt, galiu tikėtis palankaus sprendimo.
     Marienborno-Helmštedto pasienio postas, 1978-jų gruodis. Patikrinus pasus Vokietijos Federacijos o paskui VDR pasieniečiams laukia didžiausia kliūtis, VDR muitinė. Iš pradžių mano automobilio dugnas, kaip įprasta, apžiūrimas ištraukiamais veidrodžiais. Tada reikia pravažiuoti pro mėlynai uniformuotus muitininkus. Šįkart ant užpakalinės sėdynės paskleidžiau kelis pačius storiausius Rytų Berlyno Dietz leidykloje išleistus ryškiai mėlynai įrištus Karlo Marxo tomus, kad nukreipčiau dėmesį nuo bagažinės. Mat savo bagaže vežu kelias ne visiškai legalias „vakarietiškas lauktuves“ savo draugams iš Leipcigo. Priėjusi jauna muitininkė per automobilio langą paima mano šveicarišką pasą su įspausta ilgalaike viza. Tada piktu žvilgsniu nužvelgia knygas ant sėdynės. „Kas čia?“. – klausia. Aš išdidžiai ištiesiu jai „Kapitalą“ ir kuo paklusniausiai raportuoju: „Karlo Marxo veikalai“. Pareigūnė išsigandusi traukiasi atatupsta, šūkteli „Dėl Dievo meilės!“ ir rodo, kad nedelsdamas važiuočiau toliau.
    1989-jų lapkričio 9-ta. Šiam metų laikui neįtikėtinai šilta ir saulėta diena. Iš pradžių su viena bičiule dalyvavome 1938-jų žydų pogromo minėjime Miunsteryje. Iškilmės labiau jaudinančios. Iškart po to jau vienas automobiliu važiuoju į Vakarų Berlyną, kur vakare esu sutaręs susitikti su Jindrichu, jo žmona Liudmila ir dviem jų dukterimis. Kitą dieną, kaip jau seniai numatyta, Rytų Berlyno Frydrichštrasės stotyje susitiksiu su buvusiu kolega iš Leipcigo psichiatrinės ligoninės  ir visą dieną praleisiu su juo rytinėje miesto dalyje.
     Jau ties Marienborno pasienio užkarda atkreipiu dėmesį, kaip greit VDR pasieniečiai praleidžia kliaujančius tranzitu. Tranzito ruože pirmą sykį įprastinis susikaustymo ir nerimo jausmas užleidžia vietą stebėtinam lengvumui ir atsipalaidavimui.  Ties posūkiu į Vakarų Berlyną, Drėvico kontroliniame poste kilnojamuose nameliuose įkurdinti VDR pasieniečiai mano nuostabai nežiūri į akis tuo jau dešimtmečius pagarsėjusius skvarbiu žingsniu, o leidžia vairuotojams greitai netrukdomiems važiuoti prie sąjungininkų kontrolinio posto – Drailindeno. Netrukus jau esu Jindrichą. Per vakarienę daug kalbamės apie nesuvaldomą komunistinio bloko laisvėjimą, apie masinius žmonių bėgimus ties visomis rytinėmis sienomis ir apie vis dažnesnį valdančiųjų keitimąsi aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Jindrichas prasitaria, kad jau galvoja grįžti į Prahą. 22 val. 30 min. įjungiame televizorių pasižiūrėti dienos įvykių apžvalgos per ARD. Ten VDR politinio biuro narys Giunteris Šabovskis per spaudos konferenciją netikėtai ir tarsi atsainiai pareiškia, kad atidaromos visos sienos į Vakarų Berlyną ir Vakarų Vokietiją. Kitą rytą, ketinantį kirsti kontrolinį postą Checkpint Charlie ir Rytų Berlyno Frydrichštrasės stotyje pasitikti savo bičiulius iš Leipcigo, mane pasitinka dešimtys gėlėmis išpuoštų signalizuojančių „trabių“. Esu praktiškai vienintelis pėstysis, pereinantis į Rytų Berlyną, tikrai sunku irtis prieš laviną primenantį srautą, tai tikriausiai nekontroliuojamai išvykstantys iš Rytų į Vakarus.
     Kai Frychrichštrasės stotyje pasitinku bičiulius, paaiškėja, kad žinia apie atviras sienas Leipcigo tikriausiai nepasiekė. Visiškai priblokšti tokios naujienos jie vos pažvelgę per stoties langą įsitikina, kokia milžiniška pėsčiųjų eilė laukia prie perėjimo į Vakarų Berlyną. Nusprendžiami nedelsdami visi kartu eiti į Vakarų Berlyną. Mano bičiuliai pirmą sykį gyvenime skuba į Vakarų teritoriją, užtvarą jie praeina pirma manęs, o mane sulaiko, nes su šveicarišku pasu eiti per šį tik Vokietijos piliečiams skirtą perėjimą negalima – tik per Checkpoint Charlie. Bičiuliai vėl grįžta į Rytų Berlyną, ir mes pėsčiomis patraukiame link „tinkamo“sienos perėjimo, kurį sėkmingai kertame. Pagaliau Vakaruose pasineriame į euforišką viso Berlyno jaudulį. Vakare įsiliejame į šventinę eiseną su fakelais Kurfiurstendame, kuriai pritaria politikų kalbos. Dabar sienos „griuvimas“ jau įvyko praktiškai. Jaučiu, kad bent jau atidėsiu planus iškeisti pastaraisiais metais vis labiau laisvai kvėpuoti neleidusį Vokietijos Federacinės Respublikos ankštumą į man kur kas artimesnę Šveicarijos atmosferą. Mano žvilgsnis dabar pernelyg krypsta į tolesnius labai įdomius procesus išlaisvintoje Rytų Europoje.
      Miunsterio universiteto klinika, 1991-jų sausio pradžia. Pirmą kartą po vasaros atostogų vėl dirbau vaikų onkologiniame skyriuje ir kaip tik išeinu iš klinikų „lovų bokšto“. Nuo rudens aš kaip medicinos psichologas beveik kasdien kelias valandas praleidžiu su vėžiu sergančiais įvairaus amžiaus vaikais, tai teksto terapija, su vaikais dirba ir ligoninės mokyklos vokiečių kalbos mokytoja, tenykštis muzikos terapeutu ir meno terapeute. Visi kartu stengiamės sujungti šias tris skirtingas terapijos rūšis.
Mano pavyzdys darbui su sunkiai sergančiais vaikais yra jau ne vieneri metai Tiūbingeno universiteto klinikoje taikoma tokia praktika. Ten dirbant iš daugybės vaikų tekstą ir piešinių susidarė labai įspūdinga knyga „Ašaros vaivorykštėje“. Ši labiau praktinė veikla reiškia, kad pamažu traukiuosi iš mokslinės psichologijos, o tuo pačiu – apskritai iš akademinio gyvenimo. Teksto terapinis su literatūra nedaug tesusijusi. Ji tiesiog turi suteikti galimybę vaikams – prikaustytiems prie lovų, žaidimų kambaryje ar išleistus pabūti namie – paleisti užgniaužtas baimes, viltis, svajones, ilgesį ir kančias rašant.  Apsakymų, klinikos kasdienybę fiksuojančių žurnalų, eilėraščių ar įsivaizduojamų laiškų forma. Mano noras – kad vaikams bent kiek palengvėtų ir kad jų psichika mobilizuotų naujas gynybines jėgas.
      Pirmąją naujųjų metų darbo dieną ypač sunku būti su sergančiais vaikais. Per tą beveik trijų savaičių pertrauką supratau kad šiame vaikų skyriuje praleisti mėnesiai – matyt, panašiai kaip pirmoji anatomijos preparavimo pratybų diena – tarsi pastato vidinę apsauginę sieną, kad galėtum ištverti tą nuolat tvyrančią mirtiną grėsmę jai pasipriešinti negalintiems vaikams, jų tėvų ir artimųjų kančią. Ta siena per Kalėdų šventes akivaizdžiai tapo plonesnė. Šiandien man ypač į širdį smigo pokalbis su mažąja Lidija, kuri per šventes parašė nuostabią pasaką apie švelnią sunkiai sužeistų stirnų meilę. Jai vėl pradėjo chemoterapiją, todėl mergaitė taip prastai jautėsi, kad vis turėjo nutraukti savo entuziastingą kalbą ir išsivemti į ant gretimo stalelio pastatytą dubenėlį. Mane smarkiai sujaudino šitaip greit besikeičiantys kraštutinumai – čia liepsningas troškimas gyventi, čia netolima mirčiai būsena. Vienoje palatoje išgirdau širdį draskantį karščiuojančios ir lovoje nuo skausmo ir pykinimo besivartančios mergytės kukčiojimą. Tuo tarpu palatos kaimynas iš visų jau sugrįžtančių jėgų smaginasi lakstydamas koridoriuje lašinę sistemą naudodamas kaip paspirtuką. Jau rytoj ir vieno, ir kito vieko būklė gali pakrypti į priešingą pusę. Vis dar matydamas prieš akis tokius vaizdus jausdamas kažkokį sunkumą skrandyje išeinu iš „lovų bokšto“ ir pasuku prie dviračių stovo pasiimti dviračio. per klinikos teritoriją link kur kas intensyvesnio vakarų žiedo pedalus minu tik mechaniškai. Mano mintys visai kitur, per mažai fiksuoja, kas vyksta aplink. Klinikų teritoriją nuo gatvės skiria gyvatvorė. Nespėjęs pasiekti lygiagretaus gatvei dviračių takelio per vėlai pamatau iš šono iš už gyvatvorės staiga išnirusį dviratininką – įvyksta skaudus susidūrimas. Tarsi per stebuklą abu likome nesužaloti. Bet užpakalinis mano dviračio ratas taip beviltiškai sulankstytas, kad tenka nešti jį per visą miestą iki namų rytinėje dalyje.
      San Paulas, 1995-ji, Didysis šeštadienis. Brazilijoje lankausi antrą kartą, pagrindinis tikslas šįsyk– populiarinti Ubiratan Mascarenho leidykloje išleistą mano romano parabolės „Terecinas arba Fiureris dovanoja miestą žydams“ vertimą į portugalų kalbą – susitikimai su skaitytojais, paskaitom,interviu spaudai.
Šiandien Ubiratanas visiški netikėtai suorganizavo priėmimą pas San Paulo kardinolą, kuriam asmeniškai įteikčiau knygą. Man tai atrodo neapsakoma garbė. Juk šis garbusis bažnyčios tėvas, „žmonių kardinolas“ ir Vatikane taip nemėgstamos „Išsilaisvinimo teologijos“ atstovas, kaip mudviem su C. pasakojo Ubiratanas, karinės diktatūros metais Brazilijoje rizikuodamas savo gyvybe gynė gausybę režimo aukas ir daugumą jų išgelbėjo. Kaip sužinojau vėliau, jo kardinolo tarnybos pradžią diktatūros metais sukėlė daug kalbų. Jis pardavė vyskupo rūmus, o gautus pinigus panaudojo socialinių skyrių savo arkidiecezijos miesto San Paulo pakraščiuose steigimui. Labai nekantrauju susipažinti su tuo žmogumi.
   Ubiratanas nuveža mus iki kardinolo rezidencijos mieste. Mudu su C. virpančiomis širdimis įeiname į kuklumu išsiskiriantį pastatą, prisistatome sekretoriate. Mus nuveda į nedidelį asketišką kambarį, kuriame yra tik rašomasis stalas, kelios kėdės, o ant plikos sienos – tik nukryžiuotasis ir popiežiaus portretas. Atsisėdame ir laukiame, kad atsidarys durys ir per jas įžengs jo eminencija purpurine mantija, gaubiamas orumo auros, galbūt ir su palyda, o paskui, ištiesęs pabučiuoti žiedą, tėviškai nusileis iki mūsų pagerbdamas formaliu pokalbiu. Net nuo kėdžių pašokame išgirdę gretimoje patalpoje ar koridoriuje staiga kilusį triukšmą, kiek sutrikę dairomės. Staiga atsivėrus durims pamatome gausiai susirinkusius žmones, net žengtelimi kelis žingsnius atgal.
Staiga šalia savęs pamatau drūtą akiniuotą poną piku kostiumu, jis šypsodamasis tiesia mums ranką. Tai kardinolas Pauo Evaristo Arns. Atsisėdęs prie rašomojo stalo, paprašęs sėstis ir mus tarsi šnekučiuodamasis klausinėja, ką jau nuveikėme Brazilijoje, apie mūsų gyvenimą Vokietijoje. Tada įteikiu jam knygą, trumpai papasakoju apie ją ir jos atsiradimą. Jis pamini vokiškas savo šaknis prie Mozelio, iš ten jo tėvai po Pirmojo pasaulinio karo iškeliavo į Braziliją, kur jis ir gimė. Pasakoja, kad Vokietijoje likę giminės buvo tokie neturtingi, jog negalėję susimokėti už siuntinius iš Brazilijos, dėl to jo tėvai netrukus buvo priversti siuntinių į užjūrį nebesuųsti.
Paskui kardinolas Paulo Evaristo Arns papasakojo apie tai, ką be perstojo veikė gelbėdamas žmonių gyvybes sunkiausiais karinės diktatūros Brazilijoje metais nuo 1968-jų iki 1974-jų. Per tuos šešerius metus jam neretai beveik netekdavo pamiegoti, nes naktimis jį ne sykį pranešdavo, kad suimtas opozicijos kovotojas. Septintą ryto su visų dingusiųjų sąrašu kardinolas prisistatydavo pas chuntos vadą, kuriam buvo priskirta jo diecezija. Mat įstatyme buvo numatyta, kad visus kardinolus kaip civilinės valdžios atstovus reikia priimti bet kuriuo metu. O prezidento rūmuose grūmodamas generolui prieš nosį pirštu pareikalaudavo tuojau pat išleisti į laisvę visus sąraše esančius suimtuosius, antraip nedelsdamas pranešiąs apie tai Vatikanui, dėl ko kilsiąs nemalonus skandalas. Vadas paprastai nusileisdavo ir pažadėdavo amnestiją.
    „O ar tikrai pavykdavo aukas išgelbėti?“ – paklausiau. „Devyniasdešimt procentų – pavykdavo“, – atsakė jis. Ir skausminga veido išraiška pridūrė: „Suprantama, tik tuos, kurie tuo metu, kai pasirodydavau pas generolą, dar būdavo gyvi.“ „Tai taip ir neprireikė keliauti į Romą?“, – pastebėjau nusijuokęs su palengvėjimu. „Dėl to tikrai ne“, – atsakė jis „Bet Vatikane mane vis tiek nuolat linksniavo popiežius, dėl per didelio politinio ir socialinio aktyvumo, kaip man buvo prikaišiojama.“ Pašnekesys netrukus baigėsi. Aš nusprendžiau per artimiausius viešus romano apie tironiją ir melą pristatymus pateikti šio žmogaus drąsą ir iniciatyvą kaip išskirtinį kovos su prievarta ir žmogaus teisių pažeidimais pavyzdį.
    Viena. Rūmų teatro valgykla, 1996-jų vasaris. Po pirmojo mano pjesės „Tarsi“ skaitymo su visais aktoriais pačiame viršuje esančioje palėpėje kai kurie nuėjo į valgyklą ko nors išgerti. Aš prisėdu prie vieno stalelių, priešais George Tabori. Leisdamiesi laiptais kalbėjomės apie Terezienštadtą ir Prahą, klausiau, koks jo santykis su gimtuoju Budapešto miestu, o jis atsakė, kad jaučiasi ten svetimas, tiesą sakant, kaip ir visur pasaulyje, šiaip ar taip tai esanti rašytojų dalia.
Dabar prie staliuko jis pasakoja nutikimą iš vaikystės laikų Budapešte. Vyresnis jo brolis buvo žurnalistas. Laikraštyje pasirodė ilgas Budapešte padarytas jo interviu su Thomu Mannu, kuriame mano senelis pasakojo labai įdomius ir įkvėptus dalykus apie neseniai pasirodžiusį romaną „Užburtas kalnas“. Apie tą interviu kalbėjo visi. Netrukus paaiškėjo, kad Thomas Mannas tuo metu visai nesilankė Budapešte ir kad Taborio brolis visą tą interviu išgalvojo. Jį iškart išmetė iš redakcijos. Neturkus jis rado darbą kitame laikraštyje. Tačiau ir ten po kurio laiko sukūrė kažkokią sensacingą istoriją, ir jį iškart atleido. Tada išvyko į Angliją. Ten parašė daug romanų. Vėliau George jam pasakė: „Tiesą sakant, man tavo romanai atrodo labai jau nuobodūs. Tavo melai Budapešto laikraščiuose buvo kur kas įdomesni. Juk meluoti – tiesiog rašytojo darbas. “
Mes dar kurį laiką kalbamės apie tiesą ir melą. George Tabori sako, jog jam dažnai kyląs klausimas, kodėl gi mes tiek daug meluojame. Sako, kad gali būti dvi priežastys. Arba dėl to, kad meluoti lengviau, nei pasakyti tiesą – arba todėl, kad melas ir tiesa yra taip arti vienas kito, kad nelabai juos atskirsi.
      Nida Kuršių Nerijoje, Lietuva, 2007 metų liepos 16-ta. Užvakar prasidėjo dešimtasis Thomo Manno festivalis. Šiandien popiet koncerte su džiazo muzikantu, perkusininku ir kompozitoriumi Vladimiru Tarasovu aš skaitysiu. Vladimiras su didele mušamųjų baterija suteiks mano skaitomiems tekstams muzikinę formą. Vakar priešpiet mes repetavome. Tekstai daugiausiai apie šviesos ir šešėlio, vilties ir nevilties, kaltės ir atleidimo santykį – ir apie du vienas nuo kito priklausomus, nes neatskiriamai susietus Siamo dvynius.
     Septinta valanda ryto, guliu viešbučio lovoje. Nekantraudamas laukiu šios dienos renginio, juk su Vladimiru, su kuriu tik vakar asmeniškai susipažinau, mes kuo puikiausiai bendradarbiaujame, tarp mūsų yra tikra meninė harmonija. Be to, skaitymas su mušamaisiais yra masinantis naujas eksperimentas.
     Staiga lauke prapliumpa lietus. Netrukus plyksteli pirmieji žaibai, paskui – perkūnijos griausmas. Regis, audra per kelias minutes atslinko nuo jūros, ji kaip reta šviesi. Po valandėlės trumpai atlėgsta, bet paskui prapliumpa dar smarkiau. Audra trunka mažiausiai pusvalandį. Šitaip šėlstant stichijai mane staiga persmelkia mintis: pasaulinis tvanas. Ir rikiuojasi pastaraisiais metais vis dažnesnių potvynių, cunamių ir uraganų, panašių į „Katriną“ bei kitokių vandens katastrofų bene visuose žemynuose vaizdai. Visos katastrofos – globálios, tai žmogaus pagreitintos klimato kaitos pasekmė. Gal tai naujo pasaulinio tvano pranašai?
Dabartinis šniokštinas ir griaudėjimas aiškiai tėra tik silpnas akustinis įspūdis. Mušamaisiais jį galima gerai atkurti, tai kiek primena dviejų vienas į kitą trenkiamų akmenų garsus. Prie jų tiktų pasakojimai iš Biblijos, iš Pradžios knygos – ne tik dėl potvynio katastrofos, bet ir apie tai, dėl ko ir kodėl ji kilo, ir apie kovą už mūsų planetos išlikimą ir išgelbėjimą. Žinoma, turi atsirasti vietos ir Nojaus laivui. O visa tai baigtųsi šiuolaikiška Dievo ir Nojaus santaika po pasaulinio tvano.
    Šį vakarą po skaitymo būtinai reikia papasakoti apie šią idėją Vladimirui. Jei jam patiks, parašysiu tekstą, bent jau libreto eskizą, pastolius. O tada jau tegu Vladimiras sprendžia, ar skaitant jam užteks tik mušamųjų, o gal tekstus reikėtų atlikti kaip jo sukurtas solo arba choro giesmes. Arba kad atliktų keli perkusininkai, o gal net visas orkestras. Žodžiu, savotiška džiazo opera. Labai įdomu, ką apie tai mano Vladimiras.

Vertė
Kristina Sprindžiūnaitė

Neringos veidai

Šis leidinys išleistas Thomo Manno kultūros centro penkerių metų jubiliejaus proga 2001 m.

Dėdės Tomo trobelė

Heiko Stern recenzija

Marbacho žurnalas nusipelnęs ne tik tuo, kad pateikia įdomias publikacijas apie Marbacho literatūros archyvo parodas, tačiau ir tuo, kad dvejomis kalbomis, nors ir nenuoseklia seka, leidžia specialius numerius, skirtus vokiečių rašytojams bei vietoms, kuriose jie gyveno. Šia seka pasirodė specialūs numeriai, skirti Pauliui Celanui ir Černovicuose (vokiečių ir ukrainiečių kalbomis), Karlas Krausas Janovice (vokiečių ir čekų kalbomis) ir Rainer Maria Rilke Jasnoje Polianoje (vokiečių ir rusų kalbomis). Praėjusiais metais pasirodė specialus numeris, skirtas Thomui Mannui ir Nidai, taip pat dvejomis kalbomis (lietuvių ir vokiečių) ir tokiu pat apipavidalinimu kaip ir kiti trys. Tokio pobūdžio iliustruotas leidinys dar yra vadinamas "angliška brošiūra". Šį leidinį parengė Thomas Sprecher.

Žurnalas pateikia Thomo Manno viešnagių Nidoje 1929-1932m. apžvalgą. 1929m. gavęs Nobelio premiją Thomas Mannas planavo įsirengti vasarnamį Nidoje. Nacionalsocialistams taip pat įsigalėjus ir artimuosiuose Rytprūsiuose, Thomas Mannas į Kuršių Neriją grįžti vengė. Tris vasaras Thomas Mannas viešėjo į kuršių žvejų namelį panašiame vasarnamyje, visuomet lydimas žmonos ir trijų jauniausių savo vaikų. Vyresnieji - Klausas, Erika ir Golo - atvykdavo retai. Jiems, kosmopolitiškoms asmenybėms, Nida atrodė per daug provinciali, nepritaikyta nuraminti kūrybiškosios aplinkos ilgesiui. 1931m. Klausas Mannas viename Berlyno dienraštyje galvodamas apie kopas, primenančias Afriką, rašė: "Sacharos kraštovaizdis, taip, tikras Sacharos kraštovaizdis plyti šioje Nerijos vietoje. (...) Niekur kitur Europoje ligi šiol nesu buvęs taip toli nuo Europos."

Jam, kaip ir visai Mannų šeimai, ateityje iš tikrųjų teks gyventi toli nuo Europos ... 1939m., Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos imperijos, Mannų vasarnamis buvo konfiskuotas ir, perkrikštytas į "Briedžių girios" medžioklės namelį, tapo Hermanno Göringo nuosavybe. Po karo Thomas Mannas, mandagiai, tačiau užtikrintai atmetė visus pasiūlymus susigrąžinti vasarnamį arba čia paviešėti; šeštajame dešimtmetyje namelyje įsikūrė biblioteka ir vienintelis Sovietų Sąjungoje memorialinis muziejus vokiečių rašytojui. Po daugkartinių restauracijų 1996m. Thomo Manno namelis dar kartą buvo renovuotas ir nuo šiol po savo stogu globoja dvi institucijas: Thomo Manno muziejų ir Thomo Manno kultūros centrą. Muziejuje surinkti dokumentai apie Mannų viešnagę Nidoje. Kai kuriuos iš šių dokumentų galite rasti šiame leidinyje. Kultūros centras organizuoja konferencijas, seminarus akademiniam jaunimui bei literatūrinius susitikimus. Abi įstaigos Thomo Manno namelį įprasmina kaip svarbią Nidos kultūrinio gyvenimo vietą.

Be to šis leidinys apžvelgia Neringos, tiek pačios vietovės, tiek namelio istoriją, remiantis liudininkų, bei Thomo Manno pasisakymais, aprašo Mannų šeimos kasdienybę Nidoje, šio kraštovaizdžio žavesį ir jo įtakotas kūrybines Thomo Manno akimirkas. Savo viešnagės metu, šalia publicistinių darbų, Thomas Mannas rašė trečiąjį ir ketvirtąjį savo romano "Juozapas ir jo broliai" tomą. Laiškuose ir kalbose (ypatingai 1931m. Miunchene skaitomame pranešime "Mano vasarnamis") dažnai minimas Nerijos kraštovaizdis ir vietovė. Su naivia ironija "Vasarnamyje" Thomas Mannas vaizduoja susidūrimą su briedžiu: "Šit milžinišką įspūdį padaro pasirodęs pirmasis briedis. Nuostabu regėti šiuos didžiulius laukinius gyvulius tokioje savotiškoje aplinkoje. Pasakyčiau, kad tatai jaučio, arklio, elnio, kupranugario ir buivolo mišinys. Jų kojos labai ilgos, o ragai labai išsišakoję..." Visi šie aprašymai ir susidūrimai su natūralia namelio aplinka perteikiami išlaikant vidinę distanciją, o tikrasis susižavėjimas retai jaučiamas.

Thomui Sprecheriui puikiai pavyko visą esančią medžiagą surinkti ir patalpinti į šį nedidelį leidinį. Thomo Manno ir Nidos žinovams vargu ar pavyks sužinoti ką nors naujo skaitant šį leidinį, na o visiems kitiems "Thomas Mannas Nidoje" turėtų būti labai įdomus literatūrinis kelionės vadovas. Verta pastebėti, jog kai kurie ekskursai (visų pirma į Lietuvos istoriją) pateikia per mažai informacijos ir todėl nėra tokie svarbūs. Tačiau kaip suvenyras, ar keliaujant į Nidą, ar iš Nidos, šis žurnalas yra labai gerai pritaikytas.
Leidinį galite įsigyti Thomo Manno muziejuje (15 Lt).
(2001)

Thomas Sprecher (Hg.): Thomas Mann in Nidden. Marbacher Magazin, Sonderheft 89/2000. 112 S.

Thomas Sprecher: Thomas Mannas Nidoje. Marbacho žurnalas, Specialus numeris 89/2000, 112 p., ISBN 3933679397